Atsisveikinimo portretai ir laisvė

Audronė Petrašiūnaitė. „Avinėlis“

Audronės Petrašiūnaitės parodos Vilniuje – ne itin dažnas malonumas akims ir sielai. O kad tai malonumas, nėra jokių abejonių, nes ne vienam rutinos įsuktam tapytojui, apžiūrėjusiam Audronės parodą, išsprūdo atodūsis: kaip norėčiau rimtai patapyti!

Tapytoja parodą įvardijo žodžiais, nusakančiais skaudžią, bet, deja, neišvengiamą patirtį – atsisveikinimą su senais, išeinančiais tėvais: „Paskutiniai mamos portretai“.

Daug 2004–2006 m. tapytų darbų būtent ir sudaro paveikslai, tapyti po mamos mirties, taip bandant tapybos darbuose įamžinti į nebūtį slenkančią natūrą. Mamos kūną, veidą, aplinką, jos pamėgtus daiktus.

Atminties paveikslai, kuriuos dar būtų galima pavardinti ir imaginaciniais portretais bei paveikslais, savaime įgauna sakralumo žymę, nes tapyba Audronei Petrašiūnaitei yra tikriausias, švenčiausias ir brangiausias tikrovės atspindžių tvėrimo aktas.

Tapydama mamos išėjimo gėlos inspiruotas drobes, A. Petrašiūnaitė atmeta spekuliavimą tragizmu, paveiksluose nerasime nieko, siejamo su Tanato simbolika. Atsisveikinimo gaida šiuose darbuose šviesi ir skaidri, ji kupina vilties ir laisvos žmogaus sielos, dvasios proveržio. Atsisveikindama su praėjusiu gyvenimo etapu dailininkė įgyja spalvinės drąsos, žengia žingsnį iš uždaro intravertiško meditacijos rato į visai kitokį – ekspresyvų, spalvinio siautulio kupiną gėrėjimosi spalva, linijos gaivalu, atspindžiu, formos grotesku, ironija tapybos pasaulį...

Tapybos darbas „Paskutinė lova“, nors ir pažymėtas negrįžtamumo, pabaigos žyme, stulbina tapymo, spalvinių dermių pilnatve, formų vingrumu, ekspresija, barokišku sodrumu.

Mamos portretai primena neidentifikuotų šventųjų paveikslus, bet ne išblukusius, laiko nugludintus, o žėrinčius mėlyno, raudono, balto, rožinio dažo puošnumu.

Mamos su avinėliu įvaizdis taip pat suteikia paveikslams naiviojo sakralumo ir sentimentalumo atspalvį, – tai tarsi kaimiško šventumo paliestos šiuolaikinės ikonos, kupinos šviesos ir neatlygintinos meilės šilumos.

Audronė Petrašiūnaitė. „Paskutinė lova“

Avinėlio ir pėdų vaizdiniai – dažname šioje parodoje eksponuojamame paveiksle. Rausvos, klūpančio ar stovinčio žmogaus pėdos, basos ar apautos šlepetėmis – daugiareikšmiai ženklai, prabylantys ir apie vienatvę, ir apie tylą, ir apie kiekvieno žingsnio didelėje ar mažoje gyvenimo erdvėje svarbą ir reikšmingumą.

Gelsvas, mėlynas avinėlis, melsvas katinų siluetas, pėdos – tai mažas ir kartu labai didelis A. Petrašiūnaitės paveikslų pasaulis, kupinas spalvoto graudulio ir jaukios tylos.

Dailininkė stebina naujai atrastu spalvingumu ir dvasios išsilaisvinimo proveržius ženklinančiais tarsi susidubliavusiais, „holograminiais“, dualizmu, abejone bei lengva ironija paženklintais aktais („Apkabink mane“, „Mutacija“, „Širdis“). Perfrazavus autorę, galima pridurti, kad šiuose darbuose ji siekia ne tik atlapoti kūną slepiančius drabužius, bet ir apnuoginti slaptus troškulius, viltis bei išreikšti vidinio išsilaisvinimo, drąsos siekį – siekį būti savimi nebijant spalvos, keistų ženklų, simbolių, tarsi į širdį smingančių dar nematytų votų spindulių.

Tapytoja nebijo lyrikos, jaukaus sentimento. Jos darbuose kilimo rožės, kiemo durnaropė virsta rojaus augalais, vaizdas per langą ar žaliuojanti palangė – kasdienybės pašlovinimu ir pašventinimu. Žalsvoje, geltonai žydinčioje potėpių migloje tarpsta gražiųjų gyvenimo mažmožių erdvė, kurioje egzistuoja ir akmenėlių sodas, ir lakštingalų laikas, paukštukai... nors visai šalia, visai netoli gali tarpti ir skaidri gėla, mėlynas liūdesys, klūpanti vienatvė, skaidri ir šalta kaip sniego gniūžtė.