Muzika

„Klasika“ – labai įvairiai auditorijai

Pokalbis su muzikologe Jūrate Katinaite

iliustracija
G. Mačiulio nuotr.

2006-ųjų pabaigoje Kultūros ministerija įteikė tradicines metų premijas įvairių kultūros ir meno sričių atstovams. Tarp laureatų – Lietuvos radijo antrosios programos muzikos redaktorė, muzikologė Jūratė Katinaitė, pelniusi premiją už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis. Su ja kalbamės ne tik apie „Klasikos“ kanalo specifiką ir iššūkius, bet ir apie muzikos kritikos problemas.

Esate iš tų muzikologų, kurie ir rašo, ir kalba, t.y. derina šias dvi kultūrinės minties sklaidos galimybes. Tai nėra itin dažnas reiškinys, tikriausiai ne vien dėl skirtingos darbo specifikos?

Kultūrinė spauda ir nacionalinis transliuotojas, nors ir turėdami bendrų švietėjiškų ir kultūrinio gyvenimo atspindėjimo taškų, visuomenės gyvenime turi nevienodą svorį. Kultūrinės spaudos vadovai, patys priklausydami intelektualiajai visuomenės daliai, nors ir varžomi menkų biudžetų, vis dėlto labiau suinteresuoti spausdinamų tekstų profesionalumu, menine kokybe, net jeigu jie ir nėra patys įdomiausi eiliniam skaitytojui. Nacionalinio radijo programų objektas yra visos visuomeninio ir politinio gyvenimo sferos, tad kultūra čia dažnai atsiduria prioritetų užribyje (tie dalykai kartais pasireiškia daugelyje šalių, ypač kai transliuotojai išgyvena finansinius sunkumus). Antra priežastis yra ta, kad radijo sklaida ir klausytojų spektras yra platesnis; tai yra gerokai socialesnė priemonė. Kultūrinė spauda paplitusi tarp kultūros produktus vartojančių žmonių, kultūrinį savaitraštį reikia nusipirkti. O įsijungiant radiją nereikia kiekvieną rytą nusipirkti bilieto, nors nemaža europiečių dalis moka abonentinį mokestį už nacionalinio transliuotojo programas. Nėra ko slėpti, radijo laidų rengėjai dažnai patiria spaudimą įtikti didesnei daliai žmonių. Viena vertus, tai apsaugo nuo tam tikro kultūrinio rezervuaro, į kurį gali patekti bet koks kultūros medijų produktas; kita vertus, visuomet yra pavojus tapti komerciškam, nueiti reitingų keliu, į kurį labai dažnai esame stumiami.

Akivaizdu, kad kultūrinės programos svarbos neįmanoma įvertinti jokiais reitingais. Kaip sekasi gyvuoti, sujungus buvusią trečiąją „Klasikos“ programą su buvusia antrąja?

Kanalas, kuriame kalbama apie švietimą, kultūrą ir meną, grojama klasikinė, džiazo ir folkloro muzika, yra labai patogus vidutiniam išprususiam klausytojui. Tarptautiniu mastu vadinamieji Mix Channel yra labai populiarūs. Žmonėms dažnai reikia ir naujos informacijos, pokalbių su kūrėjais. Asmeniškai aš esu už tokį jungtinį kanalą. Kitas klausimas – koks turėtų būti muzikos ir kalbėjimo santykis? Čia prasideda subtilesnės problemos, tarptautinių patirčių šiuo klausimu yra įvairiausių. Per keliolika metų darbo patirties pastebėjau, kad užsienio kraštų kultūros programos visąlaik migruoja – kartais dominuoja muzika, kartais nutariama, kad reikia daugiau informacinių, šviečiamųjų programų.

Tačiau atskirai gyvavusioje „Klasikoje“ juk buvo ir informacinio pobūdžio laidų...

Buvo laidų apie muziką, bet ne laidų apie kultūrą, švietimą, literatūrą. Jungtinis kanalas yra universalesnis, tinka bet kuriam kultūrai nesvetimam žmogui. Jeigu skaitai knygas, vaikštai į teatrą, toks kanalas labiau patenkina tavo interesus.

Ar Mix Culture Channel populiarumas reiškia, kad Europos Sąjungos šalyse būtent tokiu principu klasikinė muzika integruojama į kultūros kanalus?

Dažnai pavyzdžiu nurodome Skandinavijos šalis – jose pagrindiniai kultūriniai radijo kanalai. Kadangi tai labai išsivysčiusios šalys, šalia bazinio yra ir atskiri klasikinės ar folkloro muzikos kanalai; pavyzdžiui, Only Classic transliuojamas naujuoju skaitmeniniu DAB (Digital Audio Broadcasting) būdu, kai ekrane matai, koks kūrinys skamba, kas jį atlieka. Skandinavijoje labai populiarus folkloras – ne autentiškas, kokį mes suprantame Lietuvoje, o world music, t.y. sintetinis pasaulio tautų folkloras, siejamas su kitais žanrais. Tad skandinavai turi vien tokios muzikos, vadinamos folk, kanalus.

Didesnė dalis išsivysčiusių Europos Sąjungos šalių turi jungtinius kanalus; kita dalis turi vien muzikinius. Be abejo, kuo didesnis pasirinkimas ir įvairovė, tuo labiau išlošia klausytojas. Jeigu yra palydoviniai kanalai, kurie transliuoja skaitmeniniu būdu į skaitmeninius imtuvus (Lietuvoje ši naujovė dar tebėra kalbų lygyje), gali rinktis, ko tau šiuo metu reikia.

Kokiomis dar kryptimis galima tikėtis bendradarbiavimo su Euroradiju plėtros?

Nors tarptautinis EBU tinklas jau yra itin išplėtotas, jį dar ketinama praturtinti naujomis idėjomis. Transliuojami ne tik operos vakarai, bet ir klasikinės, džiazo, elektroakustinės muzikos programos. Kai pradėjau dirbti su tarptautiniais ryšiais 1996 metais, vieni kitiems siųsdavom įrašus paštu. Prieš kelerius metus koncertus transliuodavome tik per palydovą. Dabar jau transliuojame ir kompiuteriniais failais, tad pasikeičiame medžiaga per keletą sekundžių. Interaktyvūs pasikeitimų būdai išplečia galimybes – nebūtinai turi transliuoti koncertą tiesiogiai per palydovą, gali įdėti į programos tinklelį sau patogiu laiku. Žinoma, televizijos situacija dėkingesnė, kadangi ji gali subtitruoti laidas. Radijuje kiekvieną parengtą pokalbį reikia išversti, todėl nukenčia autentiškumas. Tačiau pokalbių neatsisakome. Man labai patiko Euroradijo parengtas ciklas „Mozarto atlikimas“, kuriame žymūs atlikėjai dalijosi mintimis apie Mozarto stiliaus ypatumus ir jo muzikos interpretavimą; transliavome keletą tokių interviu.

Kai rengiate laidas, kaip įsivaizduojate savo klausytoją?

Gal nuskambės juokingai, bet turiu tarytum klausytojų „klasę“, kurioje yra labai skirtingų žmonių. Yra gerbėjų, skambinančių ir dėkojančių, rašančių laiškus, siunčiančių atvirukus. Turiu klausytojų, kurių įspūdžiai man yra irgi labai reikšmingi – tai keli dėstytojai ir keli draugai, kurie, žinau, dažnai klausosi. Auditorija, kuriai turiu įtikti, tam tikra prasme atspindi visą klausytojų spektrą – tai yra ir žmonės, kurie neturi specialaus pasiruošimo, ir tie, kurie turi specialų išsilavinimą ir gali priekabiai klausytis, ir tokie, kurie būtent dėl manęs įsijungia radijo imtuvą – tokius asmeninius atsiliepimus užvis labiausiai vertinu. Pasirodo, mano požiūris gali nulemti kažkieno pasirinkimą – kokius koncertus aplankyti, kokias kompaktines plokšteles pirkti. Tai mane labai įpareigoja. Dirbu ne dėl to, kad mano nuomonė kažkam svarbi; bet jeigu galiu paveikti kieno nors skonį, stengiuosi iš paskutiniųjų.

Kai kurie klausytojai įgyja tam tikrą muzikinį išsilavinimą būtent per kultūrines laidas.

Be abejo, dalis klausytojų viską, ką mes kalbame, priima tiesiogiai. Todėl didžiulė atsakomybė rengti tokias laidas kaip „Muzikinis pastišas“, kurioje skirtingi pašnekovai gvildena pačias įvairiausias temas. Iš esmės apie klausytojus esu labai geros nuomonės. Nepritariu požiūriui, kad yra kažkoks statistinis klausytojas, kurio portretą susidaryti kartais skatina rinkodaros ar statistikos kampanijos. Nusipiešdami tam tikrus statistinio „roboto“ bruožus – amžiaus vidurkį, išsilavinimą, lytį, – bandome pritaikyti programas jam, atmesdami kitas alternatyvas. Tačiau jeigu žmonės įsijungia kultūros ir klasikos programą, jie priklauso išsilavinusių, geranoriškų žmonių sluoksniui ir neišmanėliais jų laikyti nereikia.

Nacionalinio radijo ir televizijos interneto svetainėje buvo surengta apklausa, kiek žmonių klausosi antrosios radijo programos. Tačiau kai kurie nuolatiniai klausytojai niekada nesilanko šioje interneto svetainėje, dar kiti išvis nesinaudoja internetu.

Surengtoje apklausoje buvo pasisakyta už didesnę programos įvairovę. Internetu daugiau naudojasi jaunesni žmonės. Senjorų, kurie nesinaudoja arba mažiau naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis, nuomonė yra mažiau išgirsta.

Kaip ją išgirsti?

Reikalingi profesionalūs sociologiniai tyrimai, kokie atliekami Vakarų šalyse. Tarptautinė praktika rodo, kad nepriklausomai nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio kultūros produktus vartojančių žmonių procentas kiekvienoje šalyje yra labai panašus. Žmonių, kurie skaito kultūrinę spaudą, vaikšto į teatrus, perka kompaktines plokšteles ir klausosi kultūros bei klasikinės muzikos kanalo, yra apie 10 procentų. Kuo rodikliai aukštesni, tuo didesnį kultūrinės politikos įdirbį jie liudija.

Lietuvoje dalis žmonių retai lanko teatrus ir koncertus dėl finansų stygiaus ar dėl to, kad gyvena mažuose miesteliuose.

Be abejo. Žinome, kad Vokietijoje ar Skandinavijoje maži miesteliai turi išplėtotą kultūrinį gyvenimą, operos teatrus. Lietuvoje, deja, taip nėra, tad radijas vykdo ir sklaidos misiją pranešti toliau gyvenantiems žmonėms, kas vyksta sostinėje. Taigi viena auditorijos dalis klasikos klausosi dėl to, kad yra atribota nuo kultūrinio centro ir patys mažiau gali rinktis. Tačiau kitą radijo misijos aspektą atskleidžia tai, kad melomanai, sukaupę milžiniškas įrašų kolekcijas ir gyvenantys didmiesčiuose, yra vieni iš patriotiškiausių klasikinės muzikos kanalo klausytojų. Kuo daugiau jie perka ir nori sužinoti, tuo, pasirodo, radijas yra reikalingesnis kaip galimybė išgirsti naujos, jiems dar nežinomos muzikos.

Muzikos kritika – dar viena Jūsų aktyvios veiklos sritis. Ką manote apie muzikos kritikos situaciją Lietuvoje?

Man atrodo, kad situacija nėra tokia bloga, kaip bandoma įteigti. Nesutikčiau, kad muzikos kritikos Lietuvoje nėra – ji kaip tik pradeda busti. Seniau buvo vienas ar keli autoritetingai rašantys žmonės – visada žavėjausi Edmundo Gedgaudo recenzijomis kaip labai pagrįstomis, netgi su filosofiniu pradu, kas Vakarų muzikos kritikai nėra labai būdinga (recenzijos ten labiau atspindi įspūdį), – o pastaruoju metu būtent studentiškoji karta, sau leidžianti pasakyti drąsiau ir daugiau, yra kritikos ateitis. Dabartiniai studentai laisviau auginti, jie neturi tų baimių ir mitų, kuriais apaugę vyresni muzikos analitikai. Argumentuota kritika reikalinga ne tiek publikai (paprastai sakoma, kad kritika reikalinga klausytojams, po koncerto norintiems susitikrinti su profesionalu savo įspūdį), o būtent patiems atlikėjams, jų augimui.

Tačiau aštresnį žodį tariantys kritikai sulaukia atlikėjų priekaištų – esą patys nesugeba profesionaliai muzikuoti, tad ir kritikuoti neturėtų. Dažnai tai būna skausminga sandūra...

Man atrodo, kad nuo to skausmo reikia gydytis. Reikėtų įsisąmoninti, kad ir kritikas, ir muzikantas dirba savo darbą, dėl to susibarti ir įsižeisti visai nederėtų. Antraip situacija pakryps nesveika linkme, kad operos spektaklius galės recenzuoti, analizuoti tik operos dainininkai ir režisieriai, apie pianistus rašys tik pianistai ir pan. Muzikologo profesija yra sunkiai įgyjama – reikia išmokti labai daug dalykų, o ir baigus studijas muzikologas visą gyvenimą mokosi muzikos pažinimo. Jeigu muzikologų-analitikų darbas atliekamas sąžiningai ir argumentuotai, atlikėjų įsižeidimą galima laikyti provincialumo požymiu. Mes maža tauta, vieni kitus pažįstame, todėl egzistuoja „kaimyno“ sindromas – jeigu apie savo kaimyną pianistą negerai parašysi, bus negražu... Aišku, kad Prancūzijoje ar Amerikoje lengviau, kadangi kritikui nereikia eiti į tą pačią valgyklą kartu su atlikėju – santykiai labiau atsieti. Jeigu kritika nesuprantama kaip purvo arba kaip liaupsių skleidimas, o kaip sąžininga analizė, ji yra naudinga – su sąlyga, kad yra profesionali ir argumentuota. Kai kritika tik tarnauja kažkieno interesams arba siekia kam nors įtikti, tai atlikėjas ir gali pasakyti, kad Lietuvoje kritikos nėra.

Praėjusių metų gruodį Lietuvos televizijos kultūros kanale kilęs cenzūros skandalas vis dar galutinai neišspręstas. Kaip vertinate šią situaciją deklaruojamo „laisvojo žodžio“ kontekste?

Šitos situacijos baigtį parodys laikas, o įvertinti pačią situaciją, žinoma, galiu. Tai labai negražus įvykis, kuris, tikėkimės, netaps precedentu. Gal tai atsitiktinumas... Uždrausti laidą, kurioje kažkas nepatinka, yra nedemokratiška. Tiek aš, tiek Šarūnas Nakas toje laidoje nieko priešiška Konstitucijai ir laisvam žodžiui nesakome. Kita vertus, jeigu norima laidą apkaltinti neprofesionalumu, ją turėtų įvertinti specialistai ir tada diskutuoti, atsižvelgiant į kultūrinius, intelektualinius išteklius ir į televizijos profesionalumo reikalavimus. Kiek ji atitinka išankstinį modelį, t.y. laidos projektą, nesiimu spręsti, bet, mano nuomone, laida „Laiko portretai“ yra viena iš geriausių Lietuvos televizijos kultūros kanalo laidų. Dalia Kutavičienė yra didelę patirtį turinti profesionalė, už televizines kultūros laidas pelniusi ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinių apdovanojimų. Todėl atitinkamai tokias laidas kvestionuoti turi profesionalūs žmonės. Apšaukti D. Kutavičienę neišmanėle yra mažų mažiausiai neetiška.

Su kokiomis mintimis pradėjote šių metų darbus „Klasikos“ kanale?

Klasikinė muzika nacionaliniuose transliuotojuose visuomet yra diskusijų objektas. Kartais ir kitose Europos šalyse iškyla problemų: radijo valdžia pradeda kvestionuoti klasikos reitingus, pradeda aiškinti, kas turėtų, o kas neturėtų skambėti. Griebiamasi ir eksperimentų arba kraštutinių priemonių, esą reikia pakeisti visą transliavimo tinklelį, kad skambėtų tik populiari klasika. Tarptautinė praktika rodo, kad po „laivo pasiblaškymo“ į vieną ar į kitą pusę vėl sugrįžtama į tiesų kelią. Klasikinės muzikos programoje turi skambėti ir amžinoji klasika, ir labai populiarūs kūriniai, kurie reikalingi didesnei klausytojų daliai; reikalingos ir naujovės, šiuolaikinė muzika, nes kitaip neteksime profesionalesnės, nors ir nelabai gausios auditorijos. Jeigu norime aprėpti skirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmones, turime pateikti ir kuo skirtingesnės muzikos. Yra ženklų, kad dabar klasikos kanalo politika vėl bus siejama su reitingais, kad ją reikės „lengvinti“, t.y. groti daugiau populiaresnės muzikos. Tačiau, manau, sveikas protas laimės, pavyks įrodyti, kad klasikinės muzikos programa neturi būti skirta „statistiniam“ klausytojui, neturi orientuotis į keliolika kūrinių, o turi pasiūlyti kuo įvairesnį muzikos spektrą.

Ačiū už pokalbį.

Red. past. Nuimtosios D. Kutavičienės laidos „Laiko portretai. Operos magija“ likimą svarstė LRT taryba. Jos pirmininkas Romas Pakalnis, paklaustas apie priežastį, dėl kurios laida nerodyta, ir apie situacijos baigtį, nukreipė į LRT administraciją. LRT generalinio direktoriaus Kęstučio Petrauskio teigimu, laida nacionalinio transliuotojo vadovybei neįtiko dėl pašnekovų nuomonių vienpusiškumo. Anot LRT vadovo, laida bus parodyta, jeigu rengėjai ją papildys ir kita nuomone, kurią išsakys Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro atstovas. Taigi tokios laidos, kokia buvo parengta, neišvysime.

Kalbėjosi Kamilė Rupeikaitė