Iš tamsos

Elisabeth Short istorija atrodo tarsi atėjusi iš žiaurių filmų apie sadistus, seksualinius maniakus, žudikus. Net jos įvaizdis poetiškas, keliantis asociacijų su Chandlerio „Blue Dahlia“. Tačiau viskas yra ne taip: nesėkmingai aktore bandžiusios tapti dvidešimt dviejų metų merginos kūnas buvo rastas 1947 m. sausio 15 d. Los Andželo pakraštyje. Ji buvo žiauriai kankinta ir ilgai žudoma. Elisabeth Short žudikas nežinomas iki šiol, tačiau jos istorija vis dar žadina norą įminti gražuolės mirties paslaptį. Ji persekioja ne vieną nusikaltimų tyrėją, istoriką, menininką. Rašytojas Jamesas Ellroy savo tyrimą – romaną „Juodoji orchidėja“ paskyrė motinai, taip pat tapusiai žudiko maniako auka, kai būsimam rašytojui buvo tik dešimt metų. Be abejo, tai paliko pėdsaką visam gyvenimui.

Gangsterių filmo žanro atnaujintojui Brianui De Palmai knyga suteikė galimybę grįžti prie stiliaus, kuris labiausiai atitinka jo kino idealą. Tai – film noir. Penktojo dešimtmečio pradžioje atsiradusi nauja gangsterių filmo žanro atmaina suformavo išraiškingą stilių, kuris pastaraisiais metais vėl grįžta į ekranus. Film noir suformavo ir Raymondo Chandlerio, Dashielo Hammeto, Jameso M. Caine’o proza, ir specifiška pesimizmo ir nerimo persmelkta to meto gyvenimo atmosfera, ir europietiško kino blyksniai, kuriuos ne vienas kūrėjas emigrantas atsivežė į Holivudą iš savo europietiškos praeities. Neatsitiktinai tarp ryškiausių juodojo kino kūrėjų buvo vokiečių ekspresionizmo klasikas Fritzas Langas. Film noir buvo ir reakcija į optimistiškus Holivudo miuziklus, komedijas. Šiam stiliui būdinga tai, kad filmo veiksmas vyksta didmiesčio džiunglėse, sujaukta įvykių chronologija, dominuoja klaustrofobiška košmariško sapno atmosfera, priešingybės ir kontrastai, rafinuotas šviesos ir šešėlių žaidimas, agresyvus montažas, ekspresyvios vaizdo ir garso išraiškos priemonės, filmo erdvė ir laikas primena labirintą, o herojus – policininkas arba gangsteris – yra įkalintas savo egzistencijos spąstuose ir nuolat konfrontuoja su mirtimi, moterys yra lemtingos, pabaiga – tragiška. Išvardijau šiuos bruožus, nes visiškai pritariu kažkur perskaitytam teiginiui, kad Brianas De Palma sukūrė „Juodąją orchidėją“ kaip savotišką film noir stiliaus enciklopediją, kad pagal jį galima dėstyti kino istoriją.

Režisierius iškart panardina ir žiūrovus, ir filmo herojus į miesto džiunglių atmosferą: gatvės peštynes keičia prirūkytas Los Andželo policijos būstinės knibždėlynas, jį – pagrindinių filmo herojų – ambicingų policininkų Bakio (Josh Hartnett) ir Li (Aaron Eckhart) dvikova ringe, nusikaltėlių persekiojimas... Jų vyriška draugystė nekelia jokių įtarimų, nors Li kuo toliau, tuo labiau darosi vis paslaptingesnis, bet jų santykiai su gražuole blondine Keit (Scarlett Johansson) sukelia sąmyšį. De Palma mėgaudamasis atkuria tiesiog momentinius, trapius laiko dvasios liudijimus: personažų kostiumus, 5-ajam dešimtmečiui būdingą kadro apšvietimą, interjerus. Kadre matomos menkos, gal tik pusei sekundės ekrane šmėkštelinčios detalės, bet jos tikros ir kaip Chandlerio prozoje sukuria neįtikėtino realizmo, tikroviškumo įspūdį.

Tačiau tikrasis juodasis filmas prasideda aptikus Elizabet Šort kūną: virš Los Andželo tarsi nusileidžia naktis, tvyro rūkas arba turčių kvartalus siaubia lietus, kambariuose fiziškai juntamas cigarečių, kurias rūko milijonieriaus dukra Madlein (Hilary Swonk), kadaise pažinojusi vargšę „juodąją orchidėją“, kvapas. Swonk tiksliai ir virtuoziškai vaidina vieną iš dviejų pagrindiniais archetipais pagrįstų film noir moterų tipą. Tai – demoniška fatališka moteris, kelianti grėsmę. Johansson tenka draugiškos moters tipas. Tačiau šiame pasaulyje viskas yra apgaulinga, o tiesos ieškojimas veda į pralaimėjimą. Vargšo Bakio laukia skaudus praregėjimas...

Sąmoningai nenoriu gilintis į siužetą, lyginti filmą ir knygą. Tačiau „Juodoji orchidėja“ neturėtų nuvilti net tų, kurie skaitė Ellroy knygą, nors suprantama, kad gausių romano linijų į dviejų valandų filmą nesukiši. Gal su tuo susiję ir „Juodosios orchidėjos“ trūkumai – filmas nepaaiškina, psichologiškai nepagrindžia personažų vidinių permainų, nes jos paprasčiausiai vyksta per greit. Ypač sunku suprasti Bakio apsėstumo „juodąja orchidėja“ priežastis, nes to neišgyveni kartu su juo keliaudamas į įvairias su mergina susijusias vietas, kaip kad knygoje, o kartu iki galo neišgyveni jo kelionės į žmogaus blogio paslaptis, negali suvokti Bakio įsitikinimo, kad įminęs Elizabet paslaptį jis galės suvokti ir save.

Tarp išraiškingų detalių ir stiliaus įmantrybių pasimeta rašytoją persekiojantis noras pasinerti į juodąją prigimties prarają. De Palma pirmiausia yra sinefilas. Jam tai svarbiau už Blogio mieste klestinčią korupciją, nekrofiliją, sadizmą, perversijas, nors visa tai rašytojui nėra tik dekoratyvūs elementai. Toks įspūdis, kad Ellroy kūrinys filme yra apvalytas nuo to visagalio ir nenugalimo blogio pojūčio, išreiškiančio jo kūrybos esmę. Kita vertus, ir perversijas De Palma pateikia taip virtuoziškai jas padengdamas sinefiliška patina, kad pradedi ilgėtis senojo Holivudo stiliaus. Paradoksas, bet bene daugiausia psichologijos yra Elizabet Šort (Mia Kirshner) kino bandymuose (beje, už kadro girdėti paties De Palmos balsas), kur ji ir vaidina, ir yra savimi, bet nelabai atskirsi, kada ji meluoja, o kada sako tiesą. Šie nespalvoti intarpai – tarsi dvigubas, trigubas veidrodis, kuriame kinas žiūri pats į save. Kadras tarsi sustingsta, leidžia įsižiūrėti į Elizabet veidą: kino tiesa neturi nieko bendra nei su gyvenimu, nei su fikcija.

Živilė Pipinytė