Meilės ir architektūros

Filmo „Įsibrovimas“ („Breaking and entering“, D. Britanija, JAV, 2006) režisierius Anthony Minghella lietuvių žiūrovams pažįstamas ne tik iš populiarių filmų „Anglas ligonis“, „Talentingasis misteris Riplis“, „Šaltasis kalnas“, bet ir iš prieš kelerius metus Vilniaus operos ir baleto teatre pastatytos operos „Madam Baterflai“. Dažniausiai jis stato ekranizacijas, tačiau naujausias filmas sukurtas pagal originalų paties režisieriaus parašytą scenarijų. Režisierius sako: „Prieš daug metų pradėjau rašyti pjesę „Įsibrovimas“. Norėjau papasakoti apie vieną porą, kuri grįžta iš priėmimo ir supranta, kad į butą buvo įsilaužta. Tačiau paaiškėja, kad niekas nedingo, užtat kažkas paliko daiktus, kurie yra raktas suprasti tos šeimos problemas. Sumanymas man pasirodė geras, bet bandymai jį įgyvendinti nepavyko, nors ir labai stengiausi. Po poros metų šiaurinėje Londono dalyje nusipirkome seną bažnyčią, kad ten įrengtume studiją ir biurus. Pamenu, mano sūnus Maksas pasakė, kad tai netikusi vieta biurui ir ši frazė vėliau atsidūrė filme. Bet man ta vieta patiko. Kai Rumunijoje filmavau „Šaltąjį kalną“, iš Londono gavau telegramą, kad buvo įsibrauta. Netrukus dar vieną, ir vėl apie įsibrovimą. Per aštuonias savaites į mūsų biurus buvo įsibrauta net trylika kartų! Netrukus pagalvojau, kad tų įsibrovimų tikslas yra tarsi nuoroda mums kažką keisti, taisyti. Gal toks pataisymas daro mus stipresnius. Kiekvienas mūsų „vagia“ (metaforiškai) iš kitų gyvenimų. Apie tokio pobūdžio vagystę yra ir mūsų filmas.“

... Filmo herojus landšafto architektas Vilas išgyvena sunkų santykių su savo drauge Liv periodą. Jis siekia kuo greičiau įsirengti biurą Londono Kings Kroso kvartale. Tačiau puikiai įrengtas biuras patraukia vagių dėmesį. Jie nuolat apvaginėja Vilą. Architektas seka vieną jaunuolį Miro, kuris gyvena kartu su motina – pabėgėle bosne Amira. Vilas pradeda simpatizuoti Amirai, ją įsimyli. Vilui tai reiškia pasinerti į visiškai kitokį nei jo pasaulį ir į save.

Vilą suvaidinęs Jude’as Law mano, kad scenarijus pirmiausia pasakoja apie atskirus pasaulius, kuriuose gyvenama Londone: „Kartais tų pasaulių gyventojai prasilenkia, kartais nekreipia dėmesio, o kartais (ir tai gal blogiausia) žvelgia vieni į kitus iš aukšto. Dalyvauju labdaros akcijose, atiduodu savo drabužius neturtingiems rumunams, tad tarsi elgiuosi taip, kaip reikia. Tačiau iš tikrųjų, elgdamasis taip, tu nieko nedarai kitiems, tik užsitikrini savo gerą savijautą. Gal verta susimąstyti, kas plauna mano automobilį, kas gamina maistą... Gal tie žmonės geriau išsilavinę už mane?“

Amirą suvaidinusi Juliette Binoche taip pat įvertino Minghellos filme aptariamų problemų svarbą: „Imigrantų temą nelengva parduoti. Matome juos gatvėje, žinome jų sunkią situaciją, tačiau nemėgstame apie tai galvoti ar kalbėtis. Manau, kad Anthony yra drąsus, nes jis nori paaiškinti žiūrovams, ką reiškia būti emigrantu, kaip jaučiasi žmonės, kurių likimą visiškai pakeitė karas, be jų valios ir pritarimo priimti sprendimai. Pavyzdžiui, gimtojoje šalyje tie žmonės buvo pianistai ar mokslininkai, o naujoje vietoje jie sargauja arba dirba valytojais.“

Minghella sako, kad „Įsibrovimas“ – tai ir filmas apie Londoną, kurį jis myli dar ir todėl, kad čia susitinka tokių tolimų kultūrų žmonės: „Tai žavioji šios situacijos ypatybė, tačiau ne toks žavus yra faktas, kad didžioji dalis į vidutinę klasę taikančių emigrantų niekad nepasieks šio statuso. Jie liks sunkiai dirbančių, „nematomų“ žmonių armija, atliekantys įvairias paslaugas, nes vietiniai to nenori dirbti ir tai jiems neapsimoka.“

Kings Kroso rajonas, kur įsikūrė pagrindinio filmo herojaus biuras, per pastaruosius penkerius metus tapo didžiule statybų aikštele, čia įgyvendinamas ambicingiausias nuo karalienės Viktorijos laikų miesto pertvarkymo projektas.

Vienas filmo prodiuserių Timas Bricknellas pasakoja: „Filmuota vietose, kur aš, Anthony ir Jude’as gyvename. Mes stebime audringas permainas, gal net esame jų dalis. Mūsų akyse ir gal net mums dalyvaujant senasis Londonas, dar kupinas Viktorijos laikų dvasios ir linkstantis į tradicijas, virsta naujuoju Londonu, veikiamu tolimų ligšioliniams salos patyrimams kultūrų.“ Tas permainas Minghella pavadino „architektūrinėmis konvulsijomis“, šiame procese jis įžvelgia ironiją: „Žmonės, kurie čia gyvena seniai, nelabai džiaugiasi ne vieneriems metams suplanuota greita miesto raida, ir sunku tuo stebėtis. Čia kaip grybai po lietaus dygsta elegantiški biurai ir butai, tačiau juk visa tai statoma ne jiems.“

Parengta pagal reklaminę filmo medžiagą