Savaimingas

Pianistas Edvinas Minkštimas šį kartą su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojant profesoriui Donatui Katkui, interpretavo du labai skirtingus kūrinius – Josepho Haydno Ketvirtąjį koncertą G-dur ir Alfredo Schnitke’s Koncertą (1979 m.). Savaiminga klasicizmo šypsena šalia ne mažiau autentiškų gūdaus vidurnakčio minčių. Galima, aišku, Haydno muzikoje ieškoti (ir atrasti) į valias dingsčių solistui sužėrėti, tai irgi būna žavu. Bet šiam pianistui, sakytum, svarbesnis tarsi žvakių šviesoje spindintis juvelyrinis Vienos meistro kūrinio grožis. Šiukštu, primygtinai nerodomas. Kaip ir puikiai nugludintos solisto pianistinės priemonės, kurių gausybę klausytojas bemat suvokia. Garsioji Niujorko Julliardo mokykla (šiuo metu E. Minkštimas yra jos doktorantas) galėjo išugdyti ir labiau egocentrines koncertuojančio pianisto nuostatas. Tokias, kokios šiandien yra labiau būdingos (podraug – ir paklausios). Bet gal įgimtas meninis skonis, gal ir inteligentiškumas bei deramas savo artistiškumo suvokimas jam nepatarė taip pasielgti. Kad tik ir toliau šitaip!

Pamažėle slenka, fortepijonui sukauptai medituojant, Alfredo Schnitkes opuso įžanga. Neįprastai priartėja tolesni šios glaustos muzikinės dramos įvykiai. Klausytojas nujaučia, kad tokį slėpiningą kūrinį galima gan skirtingai interpretuoti (beje, ar tai dažnai nebūna tikrai vertingos muzikos bruožas?). Solistas ir orkestras gali atviriau ryškinti tam kompozitoriui būdingą, skaudžiai atvirą dramatizmą, bet tokiai raiškai kartais pravartu tapti juoda „požemine upe“. Arba – tyliu prietėmio valandos atvirumu, kuriuo patikėti būna lengviau negu deklaratyviu išsisakymu. Į jį nelinkęs pianistas rado įtaigią giluminės įtampos kaitinamų kulminacijų ir atoslūgių (nerimo fonui išliekant) sąveiką. Vaizduotės galia jautrus pianistas perprato jo biografijos jau nepalietusių metų dvasinę atmosferą (jis gimęs 1980-aisiais, o Koncertas – 1979-ųjų). Suartėjo su epocha, genialiai atspindėta Andrejaus Tarkovskio kino juostų. Tai, ką E. Minkštimas šiai instrumentinei dramai parinko iš savo pianistinių priemonių arsenalo, kaip jas siejo su iškilaus meno mastą siekiančia interpretatoriaus vizija, klausytojus įtraukė į šiandien ne itin dažną, visus apjungiantį meno kūrinio prasmių išgyvenimą.

Be abejo, blizgantys žurnalai į šį sausio 17-os dienos koncertą Filharmonijoje būtų sutraukę kur kas gausesnę publiką. Devynių konkursų laureatas! Tik paduok tokioms redakcijoms – iškvos, prifotografuos. Maivysis ir džiaugsis, jei ir jų nusitverta auka tuo pačiu atsakys. Kažkodėl tikiu, kad nuo tokių „sferų“ Edvino Minkštimo asmenybė, iškelta savaimingos jėgos, o ne sufabrikuoto įvaizdžio, laikysis per septynias mylias.