Lincas tikisi naujo įvaizdžio

2009-aisiais Austrijos miestas Lincas, kaip ir Vilnius, bus Europos kultūros sostinė. Informuoti mus apie tai, kaip šis miestas ruošiasi pasitikti įvykį, maloniai sutiko Vilniuje dirbanti austų žurnalistė Judith Lewonig. Spausdiname jos įvadinį straipsnį.

Per pastarąjį trisdešimtmetį Lincas patyrė įspūdingų permainų, iš purvino pramonės miesto virsdamas modernios pramonės ir gyvos kultūros centru. Vis dėlto šiam Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009, partneriui nelengva pakeisti nusistovėjusį įvaizdį. Austrams Lincas tebėra dvokiantis, nuobodus pramonės miestas, turistams – tarpinė stotis pakeliui iš Vienos į Zalcburgą. Tačiau palei Dunojų nusidriekęs Lincas gali pasiūlyti daug unikalaus – pradedant uždara baroko stiliaus senamiesčio aikšte, viena didžiausių Vidurio Europoje, baigiant Cave, vienintele Europoje tokio pobūdžio erdve – „ola“ su automatizuota virtualia aplinka – Elektronikos meno centre. Būdamas Europos kultūros sostine, Lincas pajėgus nustebinti ir neatrasta architektūra, ir peizažo ypatumais, ir naujo tipo kultūra.

Linco meras socialdemokratas dr. Franzas Dobuschas, jau aštuoniolika metų vadovaujantis trečiajam pagal dydį po Vienos ir Graco Austrijos miestui (188 tūkst. gyventojų), sako: „Lincas – bene labiausiai neįvertintas Austrijos miestas. Pozityvi Linco raida kol kas nėra pakankamai įsisąmoninama. Neretai Lincas tebelaikomas tik pramonės miestu. Išankstines nuostatas nelengva įveikti, tam reikia laiko. Europos kultūros sostinės statusas turėtų paspartinti šį procesą. Jei po 2009 m. austrai sugebės deramai vertinti Lincą, mūsų tikslas bus pasiektas.“

Linco įvaizdis ir šiandien kenčia dėl Adolfo Hitlerio gigantomanijos – Lincą kartu su Berlynu, Miunchenu, Niurnbergu ir Hamburgu jis planavo paversti vienu iš penkių privilegijuotų miestų. Nors gigantiškų kultūros ir pramonės užmojų nespėta įgyvendinti, vis dėlto pradžia buvo padaryta: pastatyti chemijos fabrikai ir Hermanno Göringo gamyklos, netrukus tapusios pagrindinėmis Reiche plieno gamintojomis. Per kelerius metus miesto gyventojų skaičius padvigubėjo, tačiau būtina transporto, socialinė ir kultūrinė infrastruktūra nebuvo sukurta.

Buvęs lengvosios pramonės ir prekybos miestas tapo stambiosios pramonės miestu. Po karo subombarduotos Göringo gamyklos perėjo Austrijos valstybės nuosavybėn. Naujai įsteigta bendrovė „Austrijos jungtinės geležies ir plieno gamyklos“ (VOEST) ėmėsi jas atkurti. Linco įvaizdį pradėjo lemti plieno ir chemijos pramonės gamyklos – rūkstantys kaminai ir slogus oras.

„Tačiau pramonės raida skatino ir būtinosios infrastruktūros formavimąsi. Septintajame dešimtmetyje įkurtas Linco Johanno Keplerio universitetas su svarbiausiais technikos, pramonės ir teisės fakultetais. Pirmąkart Austrijoje čia buvo įdiegta informatikos studijų programa. 1947 m. įkurta Aukštoji meno mokykla irgi orientavosi į pramonę; 1973 m. ji pakeitė pavadinimą ir tapo Aukštąja meninio ir pramoninio dizaino mokykla (nuo 2000 m. – Linco meno universitetu), viena pirmųjų Europoje išplėtojusia pramoninio dizaino programą“, – pasakoja Franzas Dobuschas, pats baigęs teisės mokslus Keplerio universitete.

Pirmuoju įspūdingu miesto kultūriniu akcentu tapo Brucknerio namai, atvėrę duris 1974 metais. Tai įspūdingi modernistinės architektūros koncertų rūmai su bemaž 2000 sėdimų vietų, suprojektuoti suomių architekto Haikki Sireno. Jie pavadinti žymaus kompozitoriaus, Linco katedros vargonininko Antono Brucknerio (1824–1896) vardu. Statant kultūros rūmus, Lincas ieškojo savo nišos tarp tradicinių kultūros miestų Zalcburgo ir Vienos – ir pasirinko orientaciją į ateitį.

2006 m. spalio 30-ąją iki kultūros sostinės metų buvo likusios 793 dienos Autorės nuotr.

„Lincas negali remtis kokia nors ypatinga kultūros tradicija, todėl reikėjo dairytis naujų kelių, – pasakoja miesto Kultūros departamento direktorius Siegbertas Janko. – Pasirinkome meną ir modernias technologijas, kultūrą visiems, meną viešosiose erdvėse. Antai 1979 m., kai dar nebuvo Apple firmos kompiuterių, Lince pirmą kartą įvyko skaitmeninio meno festivalis Ars Electronica Festival. Tais pačiais metais, papildant klasikinį Brucknerio festivalį, buvo pradėtas rengti festivalis Klangwolke – kultūros projektas visiems. Tūkstančiai žmonių Dunojaus parke galėjo klausytis Brucknerio simfonijų.“ Festivalis, dabar turintis tris kryptis (klasikos, vizualizacijos ir meno vaikams), kasmet sutraukia iki 200 tūkst. lankytojų.

Skaitmeninio meno festivalis skatino skaitmeninių technologijų taikymą kultūroje, jo pagrindu 1996 m. įsteigtas ateities muziejus Ars Electronica Center. Penkiuose Elektronikos meno centro aukštuose lankytojus patraukia interaktyvūs projektai, čia įrengtas ir virtualios aplinkos Cave, vienas iš dviejų tokių projektų pasaulyje. Festivalis ir muziejus labai prisidėjo formuojant savitą kultūrinę miesto tapatybę, padėjo Lincui tapti tarptautiniu lygiu pripažintu skaitmeninių technologijų ir medijų centru. Jau dvidešimt pirmus metus kūrėjai gali teikti savo projektus didžiausiam pasaulyje medijų meno konkursui, Prix Ars Electronics 2007 (prixars.aec.at). Kviečiami dalyvauti ir lietuvių medijų menininkai. Paraiškos priimamos iki kovo 7 dienos.

Kitaip nei daugelyje Europos, pavyzdžiui, Vokietijos Rūro srities pramonės miestų, kur pramonė žlugo, Linco raida buvo harmoninga ir pramonės, ir kultūros srityse. Antai 1977 m. Dunojaus parke įrengta nuolatinė austrų ir užsienio menininkų metalo plastikos ekspozicija forum metall. Ji, drauge su Brucknerio namais ir 2003 m. atidarytu Lentos Kunstmuseum Linz – vienu reikšmingiausių modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų Austrijoje, – formuoja pagrindinius vadinamosios Dunojaus kultūrinės mylios akcentus.

Keitėsi ir pramonės pobūdis. Miestą simbolizavę rūkstantys kaminai 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmetį ėmė kelti vis aštresnių aplinkosaugos problemų. Antra vertus, žaliavų krizė, 9-ojo dešimtmečio viduryje apėmusi daugelį Europos šalių, privertė persiorientuoti ir Lincą. Sunkiąją pramonę ilgainiui išstūmė kur kas platesnio spektro pramonės šakos ir įvairiausio dydžio gamyklos. „Šiandien klesti paslaugos, susijusios su pramone“, – sako meras Franzas Dobuschas, nurodydamas vieną ypatybę: Lince yra apie 200 tūkst. darbo vietų, vadinasi, dešimčia tūkstančių daugiau nei gyventojų, todėl daugybė žmonių suvažiuoja į darbą iš apylinkių. Bedarbystė Austrijoje 2006 m. siekė 6,8 proc., o Linco pramonės regione ji sudarė 3,7 proc., taigi buvo bemaž dvigubai mažesnė.

Linco pramonės regionas su daugiau nei 6200 gamyklų yra antrasis po Vienos pramonės centras. Čia įsikūrusios garsios užsienio kapitalo firmoms, tokios kaip Nanoident, čia veikia pirmasis pasaulyje spausdintų elektronikos plokščių fabrikas, Lincas pagarsėjo kaip aukštųjų technologijų miestas.

Sėkmingai vykdomos ir gamtosaugos programos – tai liudija akys ir uoslė. Sparčiai pramonės plėtrai taikant griežtus gamtosaugos reikalavimus, Linco oro rodikliai atsilieka tik nuo Vienos ir atitinka tarptautinius standartus.

Be to, Lincas – tai ir klestinčios gamtos miestas. Austrijos gamtos apsaugos federacija 2006 m. apdovanojo jo bendruomenę už dėmesingumą gamtai. Didesnę pusę miesto teritorijos sudaro želdinių plotai.

Taigi pramonė, kultūra ir gamta – tai trys pagrindiniai akcentai, kuriais grindžiama visuminė kultūros sostinės programos koncepcija. Politikai, meno kūrėjai ir miesto gyventojai mano, kad Europos kultūros sostinės statusas labai svarbus Linco kultūrai ir raidai. Faktą, kad Lincas bus 2009 m. Europos kultūros sostinė, 2006 m. spalį atliktos apklausos duomenimis, „labai teigiamai“ ir „teigiamai“ vertino 85 proc. apklaustų miesto ir apylinkių gyventojų.

Šių metų sausį suformuota naujoji koalicinė Austrijos vyriausybė, kurią sudaro socialdemokratai ir Liaudies partija, „šį kultūrinį įvykį laiko pagrindiniu savo kadencijos įvykiu“. Austrijos kancleris Alfredas Gusenbaueris pabrėžia: „Federacijos vyriausybė didžiuojasi, galėdama skirti kultūros sostinės renginiams 20 mln. eurų, – beveik trečdalį reikiamų lėšų“. Apskritai kultūrinių programų finansavimui skiriama 60 mln. eurų visuomeninių lėšų.

2005 m. balandį, dar iki oficialiai paskelbiant Lincą kultūros sostine, buvo įsteigta ribotos atsakomybės bendrovė kultūros sostinės renginiams organizuoti. Iš 42 kandidatų meniniu direktoriumi pasirinktas 54 metų šveicarų menotyrininkas ir meno verslininkas Martinas Helleris. Jis pradėjo eiti pareigas 2005 m. rugsėjį. Po mėnesio pirkimų vadovu paskirtas dr. Walteris Putschöglis iš Linco. Per 2005 m.spalio ir lapkričio mėnesius sudarytas dešimties asmenų komandos branduolys, direktoriaus pavaduotoju ir programų rengimo vadovu paskirtas dr. Ulrichas Fuchsas iš Vokietijos. Martinas Helleris ir Ulrichas Fuchsas jau darbavosi kartu, rengdami Bremeno miesto paraišką tapti Europos kultūros sostine 2010 metais. Tiesa, iš dešimties kandidatų buvo pasirinktas Esenas.

2005 m. pabaigoje buvo sukurta interneto svetainė www.linz09.at, nuo 2006 m. lapkričio joje yra nuolatinė skiltis, kas mėnesį pateikianti informacijos apie Vilnių. Nuo lapkričio 800 m2 ploto biure netoli miesto centro darbuojasi 20 asmenų komanda, iki 2009 m. pasipildysianti dar 30-čia bendradarbių. Paskelbtas konkursas „Linco 2009 komunikacija“, jį laimėjusi agentūra iš kurios nors ES šalies paaiškės po kelių savaičių.

Suinteresuotiesiems siūloma pateikti temų atžvilgiu neribojamas projektų idėjas be jokių formalumų tiesiog elektroniniu paštu. „Iki šiol gavome 823 projektų pasiūlymus, iš jų preliminariai atrinktas 81, – sako Ulrichas Fuchsas. – Projektiniai pasiūlymai apima plačią kultūros sąvoką – nuo vaizduojamojo meno, istorijos, teatro, muzikos ir architektūros iki religijos, sporto ir kulinarijos, be to, gavome nemažai projektų Dunojaus tema, taip pat – susijusių su Linco koncepcija „pramonė-kultūra-gamta“.

Per pastaruosius tris keturis mėnesius padaugėjo projektų iš užsienio, tačiau Lietuvai atstovaujama silpnokai. „Vis dėlto darbinių ryšių tarp Linco ir Vilniaus menininkų daugėja“, – teigia Ulrichas Fuchsas, kuris Lince jaučiasi „be galo laimingas“. 2009 metų programos apmatai dar nėra parengti. „Tačiau baigiantis 2007 m. pirmajam ketvirčiui jau galėsime pateikti programos eskizą“, – žada programų rengimo vadovas.

Kol kas vienintelis regimas būsimos kultūros sostinės ženklas Linco mieste – didelė švieslentė ant atraminio lanko, kadaise rodžiusi dienas, likusias iki tūkstantmečio pabaigos. Dabar ji, pradėjusi nuo 1000, skaičiuoja dienas, likusias iki Europos kultūros sostinės metų pradžios.

Norisi palinkėti, kad per tas likusias dienas bei per 2009 metus ir Lincui, iki šiol labiausiai neįvertintam Austrijos miestui, ir Vilniui, vis dar mažai žinomai Vidurio ir Rytų Europos sostinei, drauge pavyktų išnirti iš šešėlio ir sulaukti deramo įvertinimo.

Iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė