Septynios siektinos nuostatos

Regimantas Adomaitis (Tėvas) spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai“ D. Matvejevo nuotr.

Ryški, iškart į akis krentanti išvaizda – išlakus stotas, taisyklingi veido bruožai, kuriems bėgantys dešimtmečiai suteikė aristokratiško kilnumo, gilios, skvarbios akys – šie išoriniai aktoriaus Regimanto Adomaičio bruožai suformavo kol kas nepranoktą lietuviškos scenos vyriškumo idealą, iki šiol žavintį jo gerbėjus.

Prieš septynis dešimtmečius sausio 31 d. Šiauliuose gimęs aktorius teatro scenoje atsidūrė jau subrendęs ir pasiryžęs ieškoti naujo gyvenimo tikslo – baigęs Vilniaus universiteto fizikos ir matematikos fakultetą, R. Adomaitis 1959–1962 m. studijavo Vilniaus konservatorijos Aktorinio meistriškumo katedroje.

Pirmieji metai po studijų aktorių blaškė po įvairius Lietuvos teatrus: 1962–1963 m. jis dirbo Kapsuko (Marijampolės) dramos teatre, 1963–1967 – Kauno dramos teatre, o nuo 1967-ųjų – štai jau keturiasdešimt metų – R. Adomaitis vaidina Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje (nuo 2000-ųjų – laisvai samdomas aktorius).

Debiutavęs ryškiais, lyrizmą ir dramatizmą derinančiais vaidmenimis, tarp kurių Armandas Alexandre’o Dumas „Damoje su kamelijomis“ (1964), Albanis Williamo Shakespeare’o tragedijoje „Karalius Lyras“ (1964), Augustinas Dalios Urnevičiūtės dramoje „Vadink mane motina“ (1965), Povilas Višinskis Kazio Inčiūros dramoje „Žemaitė“ (1967), R. Adomaitis kūrė ir šiuolaikinės dramos personažus, iš kurių įsimintiniausi Džordžas Johno Steinbecko dramoje „Pelės ir žmonės“ (1966) ir Francas Jeano Paulio Sartre’o „Altonos atsiskyrėliuose“ (1968).

Į XX a. lietuvių teatro istoriją įėjo R. Adomaičio sukurtas Mindaugo vaidmuo Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“ (1969), taip pat Jokūbas Sobieskis Balio Sruogos dramoje „Kazimieras Sapiega“ (1979). Vyresnioji žiūrovų karta dar mena reljefišką Juną Gabrielį Borkmaną iš to paties pavadinimo Henriko Ibseno dramos, impulsyvų Andrejų Golubevą Aleksandro Gelmano dramoje „Akis į akį su visais“ (1982), Liudviką XIV Michailo Bulgakovo dramoje „Moljeras“ (1984), Šalimovą Maksimo Gorkio „Vasarotojuose“ (1986), Skirgailą to paties pavadinimo Vinco Krėvės dramoje (1987), AA Sławomiro Mrożeko „Emigrantuose“ (1989).

Iš pastarąjį dešimtmetį sukurtų R. Adomaičio vaidmenų daug kam įstrigo kaprizingo ir įnoringo Sero paveikslas Ronaldo Harwoodo dramoje „Aprengėjas“ (1996), intrigantas Kazarinas Michailo Lermontovo „Maskarade“ (1997), komiškų bruožų nestokojantis Fransua Franēois Webero „Vėploje“, (1998), impozantiškas Georgas Frydrichas Hendelis Peterio Barzo „Susitikime“ (1999), Stočkus Mariaus Katiliškio „Paskendusioje vasaroje“ (2001) bei bene paskutinis didelis darbas – jaudinantis Tėvo vaidmuo Furio Bordono pjesėje „Paskutiniai mėnesiai“ (2005).

Lietuvos ir užsienio kino filmuose R. Adomaitis yra sukūręs kelias dešimtis personažų – nuo dramatiško likimo Donato Vytauto Žalakevičiaus juostoje „Niekas nenorėjo mirti“ iki didelių ir mažų vaidmenų Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos, Armėnijos, Ukrainos kino studijų filmuose, kur aktorius filmavosi ir pastaraisiais metais. Šalia gausybės R. Adomaičio biografiją puošiančių apdovanojimų – Gedimino III laipsnio ordinas, gautas 1997 metais.

R. Adomaičio vaidyba – ryškus aktoriaus meno pavyzdys. Tai intelektualus aktorius, sugebantis kuriamu vaidmeniu išreikšti turtingą vidinį pasaulį, paversti kūrybą instrumentu, tyrinėjančiu XX a. pabaigos žmogaus dvasinę savijautą. Aktoriaus kūryba remiasi subtilia personažo psichologine analize ir sugebėjimu kurti apibendrintą charakterį, ieškoti ypatingų jo savybių, atsisakant natūralizmo ir buitiškumo. Aktorius iki šiol kupinas energijos – pastaraisiais metais sukurti jo vaidmenys susilaukia didelio žiūrovų dėmesio, gyvos reakcijos.

Prieš ketverius metus „Scenos“ leidykla išleido Regimanto Adomaičio knygą „Mintys scenos paraštėse“, tačiau teatro korifėjus – kitaip šio aktoriaus nepavadinsi – iki šiol nesulaukė deramos savo kūrybos analizės. Kelis dešimtmečius sukęs teatro smagratį, jis taip ir liko labiau pastebėtas užsienio vertintojų. R. Adomaičio, kaip kino aktoriaus, kūrybos bruožus taikliai apibūdino kino kritikas Saulius Macaitis, tačiau akivaizdu, kad teatras R. Adomaičiui yra kur kas svarbesnis. Tą byloja ir aktoriaus mintys, išsakytos minėtoje knygoje, ir biografijos faktai.

Dažnai kalbama apie vieną ar kitą teatrą, vieną ar kitą režisierių. R. Adomaitis – atskira teatrinė sistema. Jis ypatingas ne vien savo talentu, bet ir santykių su žiūrovais fenomenu. Lietuvoje, kur „žvaigždės“ sąvoka niekada nebuvo susijusi su tokiu atviru publikos pripažinimu kaip kai kuriose kitose šalyse, Regimantas Adomaitis yra išimtis. Šiandien, išvydusi šį aktorių net epizodiniuose vaidmenyse, žiūrovų salė „subanguoja“, pasigirsta aplodismentai. Jį myli, dėl jo eina į teatrą.

„Kiekvieną kartą man išeinant į sceną pakyla karštis, krečia drebulys, padažnėja širdies darbas. Tačiau tokia savijauta man labai padeda. Tokios būklės aš visuomet daug geriau suvaidinu, geriau įsijaučiu“, – prisipažįsta aktorius. Tokiai atvirai išpažinčiai šiandien ryžtųsi ne kiekvienas, nes teatrinėje padangėje kaukės tampa „natūrali būsena“. Bet R. Adomaitis – didis romantikas. Jis impulsyvus ir veržlus, serga devyniolikto amžiaus „liga“, kuria sirgo ne mažos, bet didžios sielos.

R. Adomaičio knygoje suformuluotos „Septynios siektinos nuostatos“ gali tapti ne tik aktoriaus, bet ir kiekvieno žmogaus gyvenimo kodeksu: 1. Išmokti gyvenime džiaugtis kiekviena smulkmena. 2. Nepraeiti abejingai pro įvykius. 3. Visada atvirai pareikšti savo poziciją, o ne pasilikti ją sau. 4. Nevaizduoti protingesnio ir sąmojingesnio, negu esi. 5. Iš tragiškiausių situacijų išeiti su šypsena. 6. Būti užimtam ne savimi, o kitais. 7. Niekuomet nesakyti už akių to, ko negali pasakyti į akis.

Savo gyvenimiška ir menine patirtimi R. Adomaitis dalijasi su žiūrovais vaidindamas Tėvą šiuolaikinio italų dramaturgo Furio Bordono pjesėje „Paskutiniai mėnesiai“ (režisieriai Rimas Tuminas ir Arvydas Dapšys; Vilniaus mažasis teatras). Šiame spektaklyje Adomaitis tarsi nuvainikuotas, paliktas be jokio patoso, be laurų, be pakylėtų intonacijų. Po „Emigrantų“ aktoriaus biografijoje daugiau lyg ir nebuvo kito tokio laisvo personažo. „Susitikimuose“ jis ir šiandien vaidina Hendelį, įsivaizduojamą jo akistatą su Bachu, o „Paskutiniuose mėnesiuose“ tik mėgsta klausytis Bacho. Šie, rodos, atsitiktiniai sutapimai kuria R. Adomaičio įvaizdį, padeda suvokti, ką aktoriui apskritai reiškia būti scenoje.