Kinas

Paryžius vertas meilės

Režisieriai apie filmą „Myliu tave, Paryžiau“

iliustracija

Šiandien ekranuose pasirodo filmas „Myliu tave, Paryžiau“ („Paris, je t’aime“, 2006). Tai – trumpų kino novelių rinkinys, sukurtas garsių įvairių šalių kino menininkų ir „Amelijos iš Monmartro“ prodiuserės Claudie Ossard, pasiūliusios jiems papasakoti romantiško susitikimo Paryžiuje istoriją. Filme vaidina tarptautinės žvaigždės Natalie Portman, Juliette Binoche, Willem Dafoe, Fanny Ardant, Nickas Nolte, Elijah Woodas... Paryžius „vaidina“ kine nuo pat jo atsiradimo, tačiau projekto dalyviai buvo paprašyti parodyti šių dienų miestą ir išvengti „atvirukinių“ vaizdų bei atskleisti tuos metropolijos aspektus, kurie iki šiol nerodyti ekrane. Dauguma režisierių nėra paryžiečiai, todėl filmas rodo ir dabartinę tikrovę, ir susižavėjimą, kurį išgyvena kiekvienas, atsidūręs šiame mieste. Smalsūs užsieniečiai aptiko tokių vietų, apie kurias kolegos prancūzai net nebūtų pagalvoję. Trumpai pristatome filmą kūrusių režisierių įspūdžius.

Gurinder Chadha: Įdėjau į filmą britišką ir indišką požiūrius į tai, kas mane supa čia, Prancūzijoje. Į tai, ką reiškia „būti prancūzu“, kokia yra ir kokia nėra prancūzų kultūra... Savo filmu „Smūgiuok kaip Bekhemas“ žemėlapiuose nubraižiau naują Britaniją, parodžiau naują požiūrį į britų kultūrą ir visuomenę. Viliuosi, kad prancūzai taip pat norės sukurti novatorišką filmą apie savo šalį.

Kai atsirado galimybė kurti filmą Paryžiuje, įdomiausia man pasirodė čadros ir ją norinčių arba nenorinčių nešioti merginų tema. Juk ne valstybė turi spręsti, ką galima dėvėti, o ką – ne. Norėjau sukurti filmą, išreiškiantį nuomonę šia tema. Mano laimė, kad 5-ajame kvartale yra mečetė, nors anksčiau apie ją nežinojau. Bet man tai labai padėjo.“

Richardas LaGravnese’as: Dievinu prancūzų kiną. Tai buvo proga padirbėti Paryžiuje kartu su Fanny Ardant. Filmavimo vietą man paskyrė Pigalio aikštėje… Pamačiau ten visas tas reklamas, sekso reikmenų parduotuves ir naktinį gyvenimą... O paskui tylų romantišką kampelį. Toks kontrastas paskatino mane parašyti kažką saldžiai kartaus, kas būtų ir juokinga, ir rimta. Moterys ir vyrai kalba skirtingomis kalbomis, kai prabyla apie meilę ir seksą. Turėjau tik dvi naktis ir filmavau nesustodamas. Filmuoti Pigalio aikštėje sunku, nes barai atidaryti iki 5 valandos ryto, o paryžiečiai mėgsta pasilinksminti, tad matydami, kad filmuoju, jie šūkavo arba pagarsindavo muziką. Taigi tai šiek tiek užtruko.

Alexanderis Payne’as: Kiekvienas kvartalas yra specifiškas. 14 kvartalas įdomus tuo, kad neturi savo specifikos. Neturėjau jokių išankstinių sumanymų. Paprasčiausiai daug vaikštinėjau po šį kvartalą. Viliuosi, kad mano novelė bus ne tik pasakojimas apie meilę, bet ir dokumentas apie „keturioliktąjį“. Pagrindinės projekto sąlygos buvo: meilės istorija, vykstanti viename konkrečiame kvartale. Pamaniau: „Labai gerai. Pasižiūrėsime, kas iš to išeis.“ Pasirinkta istorija savaip tapo dokumentinio filmo sukūrimo pretekstu. Labai malonu kurti trumpo metražo filmą, nes jame svarbus kiekvienas kadras, kiekvienas žodis.

Alfonso Cuaronas: Ludivine (Sagnier) yra neįtikėtina. Parašiau filmo scenarijų jai. Ji tokia paryžietiška, tačiau jos būdas reikšti emocijas labai nuoširdus ir universalus. Nickas taip pat yra nuostabus. Jis dirbo ir didžiuosiuose Holivudo filmuose, ir su nepriklausomaisiais, taip pat ir Europoje.

Wesas Cravenas: Reikėjo iškirpti visas pauzes iš dialogų. Dauguma aktorių kalbėdami daro siaubingai ilgas pauzes tarp žodžių. Kai man pasakė, kad 20 kvartalas dar „neužimtas“, apsidžiaugiau: „Puiku! Ten yra kapinės!“ Tai nuostabi vieta filmui, norinčiam parodyti skirtingus požiūrius į gyvenimą.

Vincenzo Natali: Negalėjau patikėti, kad jis vaidins mano filme. Elijah Woodo toks nepaprastas veidas... Taip manau nuo tada, kai jį pamačiau „Žiedų valdove“. Supratau, kad geriausias specialusis mano filmo efektas bus jo akys. Jos tokios nerealios. O jis pats toks ekspresyvus ir subtilus. Iš pat pradžių tikėjau, kad jo reikia labiausiai. Norėjau įgyvendinti savo didžiausią paauglišką svajonę apie moterį vampyrą. Kai turi penkias minutes, populiariosios kultūros įvaizdžiai yra tik į naudą, nes ir taip per mažai laiko lieka veiksmui bei žanro taisyklėms.

Tomas Tykweris: Pasirinkau ne „Žvaigždžių karų“ karalienę, bet pačią nuostabiausią tos amžiaus grupės aktorę, vaikštančią žeme. Pagalvojau apie personažą ir iškart supratau, kad tai bus Nathalie Portman. Ji iš tikrųjų nori kažką atrasti, ieškoti. O jos herojė Fransina labai trokšta patirti kažką, kas bus už jos ligtolinės patirties ribų. Penkios minutės yra sunku. Sunkiausia „vienu teptuko potėpiu“ sukurti personažus. Norėjau papasakoti apie du žmones, kurie yra labai artimi, tačiau jų ryšys – sudėtingas. Vienintelis būdas priversti mane susidomėti peizažu arba miestu yra galimybė įtraukti juos į pasakojimą apie žmones. Mano požiūris į šį miestą šimtu procentų priklauso ir nuo to, kad viena mano herojė yra neregė ir stengiasi prisiminti meilės istoriją, ir nuo to, kad galiu naudotis tokios gražios ir mylimos moters energija.

Ethanas Coenas: Tai istorija apie meilės miesto Paryžiaus klišes. Taip pat ir kino pokštas. Po to, kai mums pasiūlė, pirmoji mintis buvo dainuojantis kaubojus iš Teksaso, kuris atvyksta į Paryžių. Turėjome tik dvi dienas ir pagalvojome: „O kas, jei lis?“. Tad nusprendėme nusileisti į metropoliteną, o visa kita atsirado iš ten.

Joelis Coenas: Buvo kažkas perversiškai įdomaus tame, kad turėjome kurti filmą apie Paryžių metropolitene.Vienintelis miesto fragmentas, kurį matome, yra turistinis žemėlapis.

Isabel Coixet: Aplink Bastiliją gyvena darbo klasės, buržujų ir mados fanatikų mišinys. Ši erdvė puikiai tiko mano norui nutolti nuo „atvirukinio“ Paryžiaus įvaizdžio.

Walteris Sallesas: Kiekvienas kvartalas turi savą šešėlio zoną, kurią retai pastebime. Būtent tai ir norėjau parodyti.

Fredericas Auburtinas: Kartu su Gerard’u Depardieu sukūrėme filmą apie Lotynų kvartalą. Scenarijų parašė Gena Rowlands, jame junti didžiųjų amerikiečių komedijų dvasią. Gena pasiūlė dirbti su Gerard’u. Mes draugai, todėl paskambinau jam ir paprašiau. Jis sutiko su sąlyga, kad dirbsime kartu, kaip kad prie filmo „Tiltas“. Dirbti su Gena Rowlands buvo tikras malonumas. Net sukūrėme antraplanį restorano savininko vaidmenį specialiai Gerard’ui. Nusprendžiau filmuoti „Rostand Cafe“, kad subtiliai pabrėžtume aliuzijas į Sirano de Beržeraką. Tai buvo labai linksmas ir vykęs planas. Gerard’as režisavo Geną ir Beną Gazzarą, jų gegus. Tai pats geriausias mano režisūrinis patyrimas.

Parengė Kora Ročkienė