Apie „Neformatą“

Gintauto Trimako fotografija

Sausio 11 d. Vilniaus fotografijos galerijoje atidaryta Gintauto Trimako ir Pauliaus Račiūno fotografijų paroda „Neformatas (tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo)“. Nedažnai prieš parodą juntamas toks smalsus laukimas. O laukti buvo ko. Paroda iš tiesų išskirtinė ir darbų turinio, ir formos, ir pateikimo prasme. Retas atvejis (bent jau Lietuvoje), kai parodoje dalyvaujančių autorių darbai ne konkuruoja, o papildo vienas kitą ir sukuria įspūdingą duetą. Atskiros personalinės parodos, manau, taip pat nebūtų nuvylusios, bet bendras rezultatas iš tiesų pranoko daugelio lūkesčius. Neformaliai kalbinu parodos autorius ir jos kuratorių Ugnių Gelgudą.

Kokia tavo paties nuomonė apie parodą? Kuo ji išsiskiria iš kitų buvusių, kuriose teko dalyvauti?

Gintautas Trimakas: Pirmą kartą dalyvauju su kitu nauju autoriumi, nes paprastai rengiu parodas su Alvydu Lukiu ir Remigijumi Treigiu. Dar prieš tai buvo paroda Venecijoje (kartu su R. Treigiu, A. Grantu ir Dovile Budreikaite). Tai buvo grupinė paroda, bet visai kitokia – kitokios erdvės ir kiti autoriai. Ji labiau priminė atskiras parodas, o čia – bendras projektas. Nors strategijos visiškai skirtingos, mus vienija forma, technika.

Man tikrai buvo įdomu įvykdyti ilgai brandintą savo sumanymą – užfiksuoti dviračio stovėjimo vietą, – o ilgai neradau tam laiko. Mane apskritai džiugina, kad Vilniaus fotografijos galerijoje kuratoriumi pradėjo dirbti Ugnius Gelguda. Reikia tą galeriją pakelti, palaikyti undergroundinę kultūrą ir kitus įdomius projektus.

Manau, po šių metų galėsime įvertinti, nes bus įvairių alternatyvių projektų...

G. T.: Seniai reikėjo kažką daryti ir jei bus iniciatyva ir geranoriškas institucijos noras netrikdyti žmogaus – viskas bus gerai. Vis tiek viskas po viena kepure vyksta ir į tą pačią pusę – vardan fotografijos. Puiku, kai gali koegzistuoti skirtingos nuomonės. Jei lieka tik viena nuomonė, išnyksta diskusija. Jei pavyks galerijai išlaikyti tam tikrą lygį, o jos kuratoriams turėti savo strategijas, niekas nepasakys „ne“.

O ar dažnai būna, kad taip greitai parodomi nauji darbai?

G. T.: Na, man tai svetimas dalykas. Tai – antrasis „savo formato“ projektas, debiutas ir startas, o kartu ir tęstinumas. Antras projektas, kuris padarytas iki galo ir parodytas visuomenei. Gal čia mano brandos klausimas, gal mano gyvenimo būdo pasikeitimo reikalas, bet aš skyriau tam labai daug laiko ir tai visiškai natūraliai išėjo.

Iš tiesų, reikia tik dingsties parodyti. Fotografija skiriasi nuo kitų vizualiųjų menų. Mes greičiau realizuojam savo idėjas, o sumanymai visada plaukioja – lieka tik sulaukti išėjimo kanalo. O kadangi jaučiuosi labai didelis universalas (juokiasi), tai galiu sudalyvauti ir kitame, priešingame, projekte, jei man pasirodys, kad turiu ką pasakyti. Turiu dar idėją padaryti darbą šiuolaikiniam interjerui.

Kaip kilo idėja rengti parodą kartu su Pauliumi Račiūnu?

G. T.: Idėją surengti parodą man pasiūlė Paulius. Be abejo, apsidžiaugiau. Išsiaiškinau, ką jis žada rodyti, o toliau – kuratoriaus reikalas, ką jis nori rodyti. Kaip kilo idėja mus abu „sukergti“ – man pačiam paslaptis (juokiasi), bet kadangi Ugniui patiko mano pirminė idėja, jis pasitikėjo mano būsimu darbu, nors atskirai dirbo su Paulium. Man eilinį kartą reikėjo įsiklausyti į kolegą. Iki paskutinės minutės nebuvau tikras, kaip viskas atrodys, bet kadangi nepanikuoju ir iš praktikos žinau, kad padarysiu, tai taip ir padariau. Net paskutinę dieną perdariau, ką reikėjo, ir permąsčiau pakabinimo sistemą.

Paulių stebiu nuo studijų pradžios – o mes ir kaimynai, ką jau kalbėti apie tai, kad mūsų gimtadieniai tą pačią dieną. Mes kažkuo ypač panašūs (juokiasi). Visada juo pasitikėjau. Manau, jam pačiam džiugu parodyti savo darbus visuomenei, o aš šiuo debiutu labai džiaugiuosi.

O kodėl šis debiutas tik dabar, nors Paulius nėra itin jaunas menininkas?

G. T.: Čia bendra problema. Tai klausimas visai mūsų mokslo institucijai – Vilniaus dailės akademijai. Egzistuojam daugiau kaip dešimt metų, išleidžiam žmones, bet parodinėse salėse pasirodo vos 10 proc. Ar čia sistemos klaida, ar mūsų programos klaida, ar tiesiog viskas ne taip greitai pavyksta? Iš tų 10 proc. turėtų būti ir Paulius, iš kurio daug tikiesi ir visada lauki jo darbų. Pauliui pačiam reikia apsispręsti, ką turi ir gali paaukoti, kad būtų savimi – tai jau jo reikalas. Kitokio pobūdžio parodas jis jau yra rengęs, bet tą savarankišką kūrybinę dalį rodo pirmą kartą. Toliau vėlgi viskas priklausys nuo klausimo, ar norėtum daryti, būti pastebėtas? Ir suteikiant jam kažkokias galimybes, galbūt ne komfortines, bet... Tada darbai ir atsiranda parodų salėse. Mes (kartu su A. Lukiu ir R. Treigiu, TTL) padarom, pamaitinam kitus vaizdais, o po to nusprendžiam, ką toliau rodyti. Viskas turėtų būti atvirkščiai.

Iš tiesų keista, nes tokių darbų, techninių sprendimų, Lietuvoje kol kas nebuvau mačiusi. Tai gana unikalu ir yra niša, kurią Paulius tikrai galėtų užpildyti.

G. T.: Paulius apsisprendęs nuo studijų laikų. Tai gal buvo postūmis ir mūsų mokymo programos – grįžimas prie fotografiškumo, priemonių, kurių yra labai daug ir įvairių. Jo apsisprendimas imtis to, kaip išraiškos priemonės, yra sveikintinas, savalaikis ir, manau, labai vykęs. Tai yra tiek pat nauja ir tiek pat sena. Yra tik pavienių autorių, kurie tai daro. Atvirai šnekant, priemonė tobulai pritaikyta gilesniam jo sumanymui, idėjai, ką nori pasakyti žiūrovui.

Pauliaus Račiūno fotografija

Grįžkime prie tavo darbų. Kaip kilo pati eksponavimo idėja? Spontaniškai?

G. T.: Eksponavimas – dėsningas. Turėjau sumanęs ir kitą sprendimą, bet kadangi mes dviese, man beliko tą parodą instaliuoti, įsiterpti į ekspoziciją. Mano įsiterpimas tapo lakoniškas, nes mano erdvė apatinė, o „viršutinis aukštas“ yra Pauliaus – tai jo debiutas, o aš tarsi „apšildanti“ grupė. Kadangi darbas yra apmąstytas ir konceptualiai padarytas ir kadangi dviračio bagažinės aukštis yra 77 cm, tai tame aukštyje darbai ir kaba. Visiškai nesikišu į tą procesą, nes esu aptarnaujantis personalas (juokiasi), taigi man beliko atrasti mastelį, išdidinti jį ir sudėti vaizdus, kuriuos mato kamera, gulinti ant mano dviračio sėdynės.

Bet prieš tai ir per parodos atidarymą sakei, kad nesikiši, viską daro kamera? Pats tarsi paneigi savo mintį, kad neieškai, bet ieškai?..

G. T.: Juokauju. Aš neieškau, aš tiesiog surandu. Nes, atvirai šnekant, daug metų žiūriu per matinį stiklą, kadruoju, riboju plokštumomis. Šiuo atveju aš pasitikiu daiktu, kuris pats apriboja. Aš nežinau, ką jis fotografuoja, kadruoja. Tai man atradimas. Net buvau sumanęs, kad jei daryčiau personalinę parodą, visa erdvė būtų tokia, kaip šioje, bet ant sienų kabančiuose darbuose būtų užfiksuota, kur tas daiktas padėtas, kai jis į viršų fotografuoja. Taip atsirastų vertikalus pakabinimas ir vyktų dialogas tarp ramių vaizdų, padarytų kamera tam tikrose vietose, kur galiu ją palikti, ir tarp tų daiktų, kuriuos sutinku savo kelyje. Nieko ypatinga nereikia ieškoti, viskas sukasi aplink. Ir istorijos... Nuolat naudoju tą transporto priemonę, dviratį. Tai tarsi neakivaizdinis protokolas, liudijantis apie mano šiokiadienius arba šventes.

Tai kamera ne visada prisegta prie dviračio?

G. T.: Ne, ji negali būti prisegta. Anksčiau važinėjau, bet man jos gaila, prikrisdavo visko... Bet kokiu atveju aš su ja toliau fotografuoju. Nežinau, kaip bus, bet galbūt su Mončio muziejaus kūrybine laboratorija vyksim į Lvovą, tai esu tikras, kad ir dviratis ten važiuos. Mus taip pat kviečia į Kelną, tad jei bus tinkamas transportas, irgi vešiuosi. Tai tęstinis projektas, bet nežinau, kiek ilgai jį tęsiu, nes lygiagrečiai darau ir kitus projektus.

Ką tavo gyvenime reiškia fotografija?

Paulius Račiūnas: Šiaip jau fotografija man yra darbas (dirbu fotografu Žydų muziejuje, dėstau fotografiją profesinio rengimo centre ir šiaip fotografuoju pagal užsakymus), taip pat kūryba, saviraiškos forma, tam tikras mediumas. Kūrybos prasme – tai savotiškas žaidimas ir naujų formų paieška. Mane domina fotografiniai eksperimentai ir kartu sugrįžimas prie fotografijos ištakų, taip pat vaizdo ir prasmių santykis.

Kada pradėjai fotografuoti?

P. R.: Niekada neskaičiavau. Fotografavau nuo vaikystės, kaip ir daugelis, tikriausiai.

Gal kažkas tarp fotografijos ir?..

P. R.: Gal. Atsakant į šį klausimą tikriausiai reikėtų susitarti dėl terminų. O šiaip tai juk kiekvieno interpretacija.

Kokią vietą tavo kūryboje užima pati medžiaga, ant kurios spaudi nuotraukas? Ar derini ją prie fotografijos, ar atvirkščiai?

P. R.: Medžiaga ir technika man svarbios kaip tam tikros išraiškos priemonės. Nei medžiagą derinu prie fotografijos, nei atvirkščiai. Jas abi derinu su sumanymu, idėja ar mintimi, kurią noriu išreikšti.

Ką pats manai apie parodą „Neformatas“?

P. R.: Manau, kad paroda labai pavykusi.

Kaip ir kodėl atsirado ši paroda?

Ugnius Gelguda: Su Gintautu Trimaku esame pažįstami jau septynerius metus, nuosekliai domėjausi jo kūryba, dalydavomės mintimis ir komentarais apie šiuolaikinės fotografijos tendencijas. Todėl pradėjęs rimčiau dirbti parodų kuratoriumi iškart prisiminiau Gintautą bei retai parodas rengiantį Paulių.

Ką ši paroda tau reiškia?

U. G.: „Neformato“ atsiradimas svarbus šiuolaikinės Lietuvos fotografijos kontekste. Netradiciniai, eksperimentuojantys autoriai dažniausiai lieka nuošalyje, neįvertinti. Tad gausus žmonių susidomėjimas šia paroda – geriausias įvertinimas.

Kuo ypatingi tau šie autoriai?

U. G.: Kaip minėjau, G. Trimako kūryba nenuspėjama ir žavi savo eksperimentine prigimtim. Autoriai puikiai papildė vienas kitą, t.y. Račiūnas neatsilieka temų ir formos sprendimais.

Kaip atrodytų kita tavo kuruojama paroda?

U. G.: Mano tikslas apžvelgti naujas tendencijas šiuolaikiniame mene, pristatyti nežinomų, jaunų menininkų darbus.

Ko palinkėtum autoriams?

U. G.: Nebijoti išsišokti, atsiverti. Ieškoti originalesnių sprendimų ir ne pačių lengviausių kelių realizuojant savo kūrybą. Matau daug kuriančio, bet neieškančio „savęs“ jaunimo.

Kalbėjosi Eglė Deltuvaitė