Pasaulyje

Vėl pas rusus (su lietuviais)

aną savaitę Londone

Paulina Pukytė

Jaučiu, kad skaitytojams patiko – pratęsiu rusų temą. Vienoje prašmatnioje komercinėje galerijoje Korko gatvėje, kurioje spiečiasi dauguma tokių galerijų, vyko dviejų turbūt gana svarbių Rusijos fotografų parodos atidarymas. Kadangi kvietime buvo paminėtas nemokamas šampanas – nuėjau.

Fotografės Nadeždos Kuznecovos aiškinamasis raštas skelbė apie „intensyvias meninės kalbos paieškas skaitmeninėje fotografijoje“, to, kas matoma, pakeitimą „vidinės transformacijos būdu“, „realų, todėl kritiškai įtikinamą pasaulį“, „modernų sociokultūrinį peizažą“, „trečio tūkstantmečio vaikus“. Tos „intensyvios meninės kalbos paieškos“ ir „vidinė transformacija“ iš tiesų yra „nešvaraus stiklo“ filtro uždėjimas fotošopu (ar kokiu nors kitu būdu – šiuo atveju nesvarbu) ir visų nufotografuotų objektų „paštrichavimas“ kaip per akademinio piešimo pamokas, taip sukuriant fotografijos paviršiuje faktūrą. Autorė akivaizdžiai nėra įsitikinusi, kad fotografija pati savaime gali būti pilnateisis menas, todėl neriasi iš kailio, stengdamasi „pridėti ranką“ ir padaryti fotografiją vertingesnę – jos nuomone. O „trečio tūkstantmečio vaikai“ kažkodėl aprengti XX a. 1-os pusės drabužiais, mergaitei dar pripaišyta (labai subtiliai) didžiulė balta mezginių apykaklė. „Modernus sociokultūrinis peizažas“ aplink tuos vaikus toks: tamsūs koridoriai, arkos, žibintai, senoviniai daiktai. Šiek tiek neaišku: kodėl šios menininkės, pradėjusios karjerą jau pokomunistiniais laikais, darbai, kaip buvo rašoma jos biografijoje, yra Peterburgo Nonkonformistinio meno muziejuje?

Antrasis fotografas, Andrejus Čežinas, yra „plačiai pripažintas kaip šiuolaikinės rusų fotografijos meistras“, ir, anot dalijamo popieriaus, rodo „pirmapradę žmogaus nelygybę bendraujant su savimi ir pasauliu“, „miestą, kurį ištiko keistos metamorfozės“ bei naudoja „vaizdo inovaciją“ ir „drąsius eksperimentus“. Tuo tarpu visuose čia eksponuojamuose jo darbuose pritaikytas bene seniausias fotografijos triukas – montažas; negana to, visur vienodas: tai vienas, tai kitas žinomas Peterburgo pastatas ar skulptūra nufotografuoti iš toli, o apatinė fotografijos pusė paprasčiausiai iki pusės „užpilta“ kitur nufotografuotu tyvuliuojančiu vandeniu. Ir visa metamorfozė. Nuo drąsos ir netikėtumo net plaukai šiaušiasi. O, dabar iš tikrųjų pasišiaušė! Vienoje iš paskutinių fotografijų, pavadintų „Atlanto galva“ – kaip nulietas Litvinenko! Iš tos spaudos fotografijos, kuri apskriejo visus įmanomus laikraščius, kai jis jau gulėjo mirties patale. O čia – akmeninė vyro skulptūra: plika galva, keistai pasukta ir atlošta, burna šiek tiek pražiota, iki krūtinės vidurio visas „užklotas“ tyvuliuojančiu vandeniu. Čia tai bent! Gyvenimas pamėgdžioja meną. Ar atvirkščiai? Va čia tai metamorfozė. Autoriaus, manau, nenumatyta.

Šampano gėrėjus galerijoje sudarė draugai rusai ir Rusijos meną arba nemokamus gėrimus mėgstantys anglai. Vieni anglai demonstravo susidomėjimą rusų kultūra ne tiek apžiūrinėdami fotografijas, kiek girdamiesi vieni kitiems, kad žino, kaip rusiškai „ačiū“, „prašau“, o kartais net ir „viso gero“. Kiti gi manė, kad domėjimąsi rusų kultūra daug geriau yra išreikšti klausinėjant pačių rusų, kaip pasakyti „ačiū“, „atsiprašau“, o gal net ir „viso gero“. Vienas toks, labai mandagus, priėjo prie berniuko, pilstančio šampaną:

Rusų meno mylėtojas: Kaip pasakyti „ačiū“?

Berniukas: O kokia kalba?

Rusų meno mylėtojas: Rusiškai.

Berniukas: Aš ne rusas.

Rusų meno mylėtojas: O kas tu?

Berniukas: Lietuvis.