Paslaptys ir pažadai

„Intymios išpažintys“

Staiga, kaip susitarusios, televizijos prapliupo iki tol nerodytais filmais. Vienas tokių – Cheno Kaige filmas „Pažadas“ (BTV, 29 d. 21.15). Chenas Kaige, manau, yra pats iškiliausias vadinamosios penktosios kartos režisierius. Didžiausio pripažinimo – Kanų kino festivalio „Auksinės palmės šakelės“ – sulaukė Cheno filmas „Sudie, mano sugulove“ (1993). Pernai Berlyno kino festivalyje parodytas jo „Pažadas“ nustebino ne vieną režisieriaus gerbėją. Tai kinų kovų meno žanro stiliumi sukurtas įspūdingas reginys, kurį, deja, reikia žiūrėti kino salėje ir būtinai dideliame ekrane. Filmo siužeto pagrindu tapo sena legenda apie mergaitę, kuri sudaro sutartį su likimu. Už tai, kad ji liks gyva, taps visų geidžiama ir galinga gražuole, mergina niekad nebus su tuo, kurį iš tikrųjų pamils. Žinoma, pirmiausia „Pažadas“ yra pasaka, visas moderniųjų technologijų galimybes išnaudojantis sintetinis reginys. Tačiau Chenas visada buvo filosofas ir jis teigia, kad likimą galima pakeisti, jei turi ką mylėti.

Apie sintetinį kiną vis dažniau prabyla ne tik kritikai. LNK (šiandien, 26 d., 21 val.) parodys Andrew Niccolo filmą „Simona“. ...Išėjus kino žvaigždei, režisierius nusprendžia ją pakeisti skaitmenine aktore. Niekas neturi žinoti apie tikrą Simonos kilmę... Pagrindinius vaidmenis šioje fantastinėje komedijoje kuria Alas Pacino, Winona Ryder. Tačiau verta įsidėmėti ir iš Naujosios Zelandijos kilusį režisierių. Andrew Niccolo 1997 m. debiutinis filmas „Gataka“ inicijavo naują fantastinio futuristinio kino stilių, iš kurio vėliau atsirado ir visos „matricos“. Pagal jo scenarijų sukurtas ir Peterio Weiro „Trumeno šou“.

Amerikiečių kino pasakos dažniausiai pasakoja apie gangsterius. BTV (28 d. 22 val.) siūlo prisiminti bene geriausią 10-ojo dešimtmečio gangsterių filmą „Los Andželas slaptai“ (1997). Filmo herojai – 6-ojo dešimtmečio Los Andželo policininkai. Jie tarsi mito herojai keliauja po slogų didmiesčio dugną, tačiau didžiausios piktadarystės jų laukia tuose sluoksniuose, kurie vadina save aukštuomene. Režisieriaus Curtiso Hansono filmas prisidėjo prie dviejų australų – Russello Crow ir Guy Pierce’o – iškilimo, stilingai film noir dvasią imituojančiame filme taip pat vaidina Kevinas Spacey, Jamesas Cromwellas, Kim Basinger. Neabejoju, kad matėte filmą, tačiau atsirado naujas pretekstas. „Los Andželas slaptai“ yra to paties pavadinimo Jameso Ellroy romano ekranizacija. Dabar, kai ekranuose rodoma pagal šio rašytojo romaną sukurta „Juodoji orchidėja“, neišvengiamai kyla noras filmus palyginti.

Savaitgalį LTV rodo visą puokštę amerikietiškų trilerių, kuriuose taip pat vaidina garsios žvaigždės. Jameso Foley 2003 m. filmo „Aferistai“ (26 d. 22.40) herojus, itin protingas apgavikas Džekas (Edward Burns) įsitikina, kad pats to nesuvokdamas tapo masalu pavojingame žaidime, kuriam vadovauja ekscentriškas nusikaltėlių bosas (Dustin Hoffman). Johno Badhamo 1995 m. filmas „Mirtis už gyvybę“ (LTV, 28 d. 21 val.) neapsiėjo be spekuliacijų dabar tokia madinga realaus laiko tema. Filmo herojus Džinas (Johny Depp) yra pagrobiamas Los Andžele. Jei per 75 minutes Džinas nenužudys gubernatorės, žus jo duktė. Johno Frankenheimerio „Azartinių žaidimų“ (LTV, 27 d. 23.30) herojus Rendis (Ben Affleck) išeina iš kalėjimo nusprendęs ten nebesugrįžti. Jis nori ramiai gyventi kartu su gražuole Ešle (Charlize Theron), bet tarp jų stoja merginos brolis... Neatpažįstamai grimo pakeistą Charlize Theron pamatysime ir Patty Jenkins filme „Monstras“ (LTV2, 29 d. 22.10). „Oskarą“ aktorė pelnė už žudikės prostitutės Aileen Wuornos, kuriai prieš kelerius metus buvo įvykdyta mirties bausmė, vaidmenį. Tiesą sakant, mielai pasižiūrėčiau ir garsaus amerikiečių dokumentininko Nicko Broomfieldo filmus apie šią moterį, nes tiesa dažnai būna įspūdingesnė už pačią neįtikinamiausią fikciją.

Kita vertus, juk ne vienas vaidybinio kino režisierius filmuose pasakoja apie save, savo gyvenimą ir meiles. Kartais jiems už tai net tenka atsakyti teisme. Pernai taip atsitiko prancūzų režisieriui Arnaud Desplechinui, kurio debiutinį filmą „Mirusiųjų gyvenimas“ trečiadienį (31 d. 23.10) parodys LTV „Elito kinas“. 2006-ųjų pradžioje Desplechiną į teismą padavė jo buvusi draugė aktorė Marianne Denicourt, nes tragikomiškame filme „Karalius ir karalienė“ (2004) režisierius pasinaudojo skaudžiais jos gyvenimo įvykiais (sūnaus tėvo savižudybė, jos tėvo mirtis). Denicourt reikalavo 200 tūkstančių eurų už patirtą moralinę žalą. Teismas atsisakė patenkinti Denicourt prašymą, nors ir pabrėžė, kad žiūrovai gali ją sutapatinti su filmo heroje: „Niekas neabejoja, kad Arnaud Desplechinas (tai teigia ir kritikai) filmo pagrindu pasirinko savo asmenybę, baimes, istoriją ir artimuosius, tačiau jis sukūrė grožinį kūrinį, kurio negalima sumažinti iki nuorodų į konkrečius asmenis“. Desplechinas beveik ir nekūrė (išskyrus per TV3 rodytą „Esterą Kan“) neasmeniškų filmų. Šia prasme Desplechinas tęsia ne tik Naujosios bangos tradiciją, bet ir priartėja prie François Truffaut intonacijų, požiūrio į filmų herojus. „Mirusiųjų gyvenimas“ (1991) pasakoja apie šeimos susitikimą mažame provincijos miestelyje po to, kai vienas jos narių nusižudė. 54 min. filmas buvo parodytas prestižinėje Kanų sekcijoje „Kino kritikų savaitė“ ir apdovanotas Jeano Vigo prizu geriausiam debiutantui. Po šio filmo išgarsėjo jaunos aktorės Emmanuelle Devos ir Marianne Denicourt.

Michaelas Powellas ir Emericas Pressburgeris filme „Raudoni bateliai“ (LTV2, 28 d. 17.55) klasikinės Hanso Christiano Anderseno pasakos siužetą perkėlė į baleto trupę ir sukūrė vieną garsiausių 5-ojo dešimtmečio miuziklų. Tai filmas apie išdavystę, meilę ir meną. Pagrindinis filmo „blogiukas“ yra baleto trupės vadovas Borisas Lermontovas. Beje, Anderseno pasaką mėgsta analizuoti įvairių mokyklų psichoanalitikai, įžvelgdami joje mergaitės brendimo ir savo seksualumo atradimo dramą.

Patrice’o Leconte’o filmo „Intymios išpažintys“ (LNK, vasario 1 d. 22.40) herojė Ana (Sandrine Bonnaire) nesuvokia savo vyro erotinių užgaidų, todėl susirengia pas psichoanalitiką. Tačiau ji supainioja duris ir patenka pas finansų analitiką (Fabrice Luchini). Nustebintas nepažįstamosios atsivėrimų pastarasis nesugeba paaiškinti Anai, kad įvyko nesusipratimas... Ilgainiui susitikimai tampa savotiška jų abiejų misterija. Moteris slepia sužinojusi, kas jis yra iš tikrųjų, ir toliau apsimeta paciente. Pasak režisieriaus, filme jį domino keistas susitikimas: „Du pagrindiniai personažai atsiskleidžia pamažu, jie keičiasi. Ypač įdomus Anos vaidmuo. Tapusi Viljamo manipuliacijų objektu, ji pati nepastebimai pradeda kontroliuoti jų santykius. Iššūkis man buvo atskleisti tai, kas slepiama slapčiausiuose moters sielos užkaboriuose. Ar ji nelaiminga, ar tik apsimeta, kad turi šeimyninių problemų? Ar jai gresia pavojus, ar ji pati kelia grėsmę vyriškiui, kurį palaiko psichoanalitiku? Ji nepaprastai paslaptinga.“

Jūsų – Jonas Ūbis