Tema su variacijomis

Algimantas Kezys kasmet atveždavo į Lietuvą kokių nors netikėtumų, bet šiemet Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje tiesiog pribloškė savo fotografijos tritomiu "Čikaga". Pavartyti jį galėjo nedaugelis, nes A. Kezio leidinių paroda, papildyta nedidele fotoekspozicija, truko tik iki spalio 1 d., bet "Čikaga", kaip ir kitos A. Kezio knygos, liko bibliotekoje ir yra lengvai pasiekiamos kiekvienam, kuris domisi A. Keziu ir fotolietuviškąja Amerika. Apie A. Kezį jau parašyta pas mus diplominių darbų, 1994 m. Lietuvoje išleista didelė jo fotografijų rinktinė, tačiau mūsų fotografijos istorikų apžvalgose ir straipsniuose, prisipažinkime, JAV lietuvių fotografija dažniausiai paliekama už borto. Kokios galėtų būti paralelės "Čikagos" pasirodymo proga?

Kas lietuvių fotografijai yra Vilnius, tas A. Keziui – Čikaga, irgi nebe lietuvių. Domėtis ja fotografas pradėjo nuo pirmųjų žingsnių fotografijoje 7-ajame dešimtmetyje, kai garsiųjų U. Sinclairo "Džiunglių" – Čikagos skerdyklų – jau nebuvo nė pėdsako. Tačiau gal ir jas rastume, jeigu giliau pasiraustume JAV lietuvių fotografijos istorijoje. Geras pavyzdys – A. Kezio išleista knyga apie lietuvių Pensilvanijos angliakasių gyvenimą. Vilnius vis vien dabar gali pasigirti daugiau: turime "Vilniaus fotografiją" (iki 1915 m.), ką tik tas pats leidėjas – Nacionalinis muziejus – išleido nemažiau solidų albumą "Vilniaus vaizdai atvirukuose" (irgi iki 1915 m.), J. Czechowicziaus knyga apie XIX a. Vilnių jau laukia pakartotino leidimo, o XX a. pradžios J. Bulhako "Vilniaus barokas" lengvai prieinamas visuose knygynuose, kaip ir K. Stoškaus knyga apie XX a. pabaigos Vilniaus architektūrą.

A. Kezys "Čikagą" irgi pradeda ir baigia miesto architektūra. Sako, kad Čikagos lietuviai, atsidūrę prie vadinamųjų "Zuoko dangoraižių", nušvinta: "Vaje, ir Vilniuje galima jaustis kaip Amerikoje...". A. Kezys, išgirdęs mano gal ir provokuojantį pasiūlymą padaryti knygą apie Vilniaus dangoraižius, suglumęs tylėjo. Gal čia jų per mažai, o gal ir jam tie naujojo Vilniaus bokštai keistokai atrodo? Tačiau ilgoko vakaro metu, su šviesiomis kalbomis ir filmais apie A. Kezį, svečias prisipažino, kad Čikaga jam labai artimas miestas, bet Vilnių mylįs labiausiai, nes čia prabėgo jaunystė! Beje, apie Lietuvą A. Kezys Čikagoje yra išleidęs porą savaip labai įdomių fotoalbumų: "Lietuva. Žvilgsnis per sieną" ("Lithuania through the Wall"), 1985, ir "Kapinaitės, transcendencijos link", 2000. Pirmąją dar spėjo "pakedenti" ir Lietuvos ideologai, nes A. Kezys per 10 dienų dar sovietinėje Lietuvoje spėjo nukrypti nuo maršrutų bei stereotipų ir parodė tai, ko nenorėta rodyti užsienyje. Antroji irgi savotiškai disidentiška, kad ir iš laisvos Lietuvos laikų. Mat niekas iš Lietuvos fotografų iki šiol nepajėgė išleisti panašios knygos, nors daug fotografavo šia tema R. Požerskis ir jau beveik paruošęs knygą spaudai yra A. Macijauskas. Kauniečiai, tiesa, turi išleidę didelį dokumentinį fotoalbumą apie lietuvių kapines Sibire. A. Kezys disidentiškas ta prasme, kad nepaisė jau ne kartą girdėtos nuomonės, jog lietuviai pernelyg linkę į martirologiją, masiškai švenčia Vėlines, ilgai gedi mirusiųjų. Po puikios Bolonijos kapinių parodos Italijos kultūros centre įsitikinome, kad ir Europa neabejinga šiai temai. Negana to – neseniai įkurta "Garsiausių Europos kapinių asociacija" (ASCE), o šiemet lietuviškai išėjo puiki knyga "Europos kapinės", išversta iš italų kalbos.

Apie A. Kezio kūrybos ir veiklos programiškumą galima būtų parašyti ir daugiau, bet mūsų profesionalai kartais įširsta ant jo už veiklos "mėgėjiškumą". A. Kezys lyg ir nepyksta už šį žodį: Vilniuje dar kartą pakartojo neturįs specialaus fotografinio išsilavinimo, esąs mėgėjas, pamėginęs išsiugdyti pats save. Kad sėkmingai – retas beužginčys. Net didžiausi priekabiautojai gerai vertina jo rinktinę ("Kezys / "A Retrospective") ir viską, kas sutelpa į "Čikagos" pirmąjį tomą, nes "Čikaga" išėjo bent kelis kartus, ir vis su papildymais. Bet tada klausiame, kam A. Kezys eikvoja toliau laiką ir lėšas, kasmet rengdamas bendras lietuvių parodas-konkursus Čikagoje, su dideliu užmoju ir nemažais katalogais, kai tą patį būtų galima padaryti ir Lietuvoje. Bet ar tą patį? Juk A. Kezys visą laiką pritraukia ir naujų JAV lietuvių pavardžių, be to, mielai priima ir visus naujokus iš Lietuvos. Ne vienas vėliau džiaugiasi, kad pradėjo kelią į fotografiją Čikagoje… Galbūt, labai aukštai iškėlę profesionalumo ir meniškumo kartelę, nebesugebame palaikyti nedrąsiųjų? Be to, kur šiais laikais yra ta riba tarp profesionalumo ir mėgėjiškumo, kai ir fotografija, ir kinas, ir kiti menai diskutuoja apie masinę saviraiškos galimybę skaitmeninės technikos ir interneto laikais? Vargu ar galima ir A. Kezio amerikietiškos demokratijos pamokas nubraukti lengva ranka, kai kalbame apie visos fotografijos funkcionavimą besikeičiančioje informacinėje visuomenėje.

Pats A. Kezys irgi nuolat keičiasi, ir tai sukelia ginčus, ypač tarp mūsų fotoklasikų, kurie pokyčių laukia tik iš jaunimo. 78 metų A. Kezys sugalvoja trečiąjį "Čikagos" tomą pavadinti "Whimsical Chicago" ("Kaprizingoji Čikaga") ir pamėginti su kompiuteriu grįžti į vaikystės fantazijų laikus, kai ta pati Čikaga atrodė spalvingesnė ir slėpiningesnė. Spalvos ir kompiuterio ribą A. Kezys peržengė dar anksčiau – antrajame "Čikagos" tome (buvo ir paroda Vilniuje, Rotušėje), kur pamėgino lyg ir nuspalvinti, kas pirmajame "Čikagos" tome buvo tik juoda ir balta, be to, labai kontrastinga, su labai griežtomis kompozicijomis.

Tokios "fotografinės simfonijos" pradėtos kurti dar 1988 m. leidinyje "City Scapes" ("Miesto kontūrai"). Ši tema su variacijomis irgi išėjo daugiatomė – antroji knyga pasirodė 1996 m., o trečioji, jau nuspalvinta kompiuteriu, – 2001 metais. Miesto temai A. Kezys panaudojo 46 pasaulio miestų fotografijas. Tačiau toliau vis vien grįžo prie mieliausios Čikagos ir užsimojo itin plačiai – bendras puslapių skaičius peršoka 1000, o tiražas, atvirkščiai, minimalus – nuo 25 iki 50 egzempliorių. Kiekvieno tomo kaina – 250 dolerių, todėl vargiai pamatysime mūsų knygynuose. Viską išleido Čikagos "Galerija". Kad taip mūsų kokia nors galerija kažką panašaus ateityje pajėgtų…

Kezys prisitaiko lyg ir prie naujųjų laikų reikalavimų: svarbiausia projektas, o darbus galima vis kitaip sudėlioti senus, pasirausti fotoarchyve, o svarbiausia – išmokti kaitalioti ir grupuoti fotografijas kompiuteriu. Taip gimė Čikagos tema su milžiniškomis variacijomis nuo architektūros fakto iki jo įspūdžio abstrakcijų. Kadaise kaunietis P. Karpavičius sakydavo: neišmeskit laukan fotografijų, aš jums parodysiu, kaip su fotochemija galima padaryti meną. Reportažininkai raukėsi, nes paties P. Karpavičiaus menas juos nelabai įtikino. Bet jo idėjos skaitmeninės technologijos epochoje ir šūkis "Forma yra viskas" turėtų priversti prisiminti, kad fotografijos istorijoje gali būti daug krypčių ir daug teisiųjų.

Tokie žaidimai šiandieninėje kultūroje. Kalbant apie A. Kezį, – gal net kiek "mačiūniški". Pirmąjį ir labai modernų (pagal 3-iojo dešimtmečio modernizmo kriterijus) "Čikagos" tomą jis dabar vadina "griaučių" stiliaus miesto interpretacija, o kitus du – tarnyste "velnio mašinai" kompiuteriui, kaip iš gausybės rago pažėrusiam simbolių, metaforų, alegorijų. Naujos taisyklės gimsta spontaniškai, o rezultatai – "džiaugsmas, kad gali dar kurti" (A. Kezys). Gal ir žiūrėti reikia nuo kito galo – atgal, kai taisyklės buvo žinomos, o rezultatai – klasiškai įtraukiantys.