Marva ir Gujari Todi

Anindo Chaterjee (tabla), Jūratė Adlytė (tampura), Anatolijus Lomonosovas (sitaras)

Memorialiniame Beatričės Grincevičiūtės bute pradėtas nedidelių koncertų ir pokalbių ciklas. Rugsėjo 29 d. čia muzikavo klasikinės indų muzikos ansamblis "Svara". Pateikiame po koncerto įvykusio pokalbio ištraukas.

Senuosiuose traktatuose kalbama apie Nados dieviškąją prigimtį. Ši vibracija persmelkusi visatą, ji begalinė laike ir erdvėje. Nada dvejopa, Akašos (eterio) virpesiai vadinami Anahatanada. Tai neišreikštas garsas. Jis negirdimas, prieinamas tik dievams ir didiesiems jogams. Kai jį siekiama suvokti, įvardyti ir išgyventi, jis tampa Ahatanada – išreikštu garsu. O įvairiausiai juo manipuliuojant, stengiantis priminti užmirštą Anahatanadą, gimsta Svara – savaime spindinti.

Anatolijus Lomonosovas

Edmundas Gedgaudas: Sitaras, šis labai egzotiškas liutnios giminaitis, yra Jūsų, Anatolijau, instrumentas. Ar jau seniai?

Anatolijus Lomonosovas: Vilniuje pirmą kartą koncertavau 1983 metų sausio 26 d. tuometinių Menininkų rūmų Raudonojoje salėje. Su rygiečiais, nes Vilniuje indų muzikos anuomet dar niekas groti nebandė. Mokytis pradėjau 1980 metais.

E. G.: O kada Jūratei Adlytei teko tampura?

A. L.: Mano žmona jos ėmėsi 1986-aisiais. Apytikriai.

E. G.: Grojate trise.

A. L.: Klasikinis ansamblis. Sitaras – jo solinis instrumentas. Pagal indų kanonus kuriu juo savo muziką. Tampura pateikia foną. Dar yra tabla.

E. G.: Egzotinė perkusija, čia valdoma Jegoro Ovčinikovo rankų. Du būgneliai.

A. L.: Solinis – medinis, o bosinis – varinis. Viršus aptrauktas oda.

E. G.: O tie tamsesni apskritimai viduryje?

A. L.: Metalo pudra su ryžių klijais. Jie vibruoja ir įgalina amplitudės poslinkius. Tabla groti ansamblyje dabar pasirengę keturi muzikantai.

E. G.: Ar turite savo mokinių?

A. L.: Vieną Kaune ir vieną Vilniuje. Gitaristą, įsitraukiantį į flamenko muziką.

E. G.: Neieškodamas artimo panašumo, linkstu įžvelgti Jūsų pasirinktos muzikos ir flamenko tolimą giminystę. Lyg būta panašių paskatų kažką paslaptinga išreiškiant ar bent paslaptį konstatuojant.

A. L.: Flamenko veikė maurų impulsai.

E. G.: Andalūzijoje?

A. L.: Taip. Ispanijoje, beje, dabar madinga genealogijos medį papuošti kokiu nors – tegu ir septintos kartos – arabu proseneliu.

E. G.: Kur mums artimiausias indų muzikos židinys?

A. L.: Tartu. Ten dažnai kas nors gastroliuoja, rengia meistriškumo kursus. Turtinga fonoteka. Rašomos disertacijos (apie arabų, japonų, indų muziką). Europinis ryšių su Rytų kultūromis lygis.

E. G.: O Rygoje?

A. L.: Tokio tyrimų centro ten nėra. Tačiau koncertų nestinga. Rengiami festivaliai, spalio mėnesį ir mes į ten važiuosime. Pamenu Rygoje koncertą, prasidėjusį aštuntą vakaro ir pasibaigusį trečią valandą nakties.

E. G.: Kodėl Vilniuje to stinga?

A. L.: Gal per mažai entuziazmo, o be šito ir finansų neatsiranda. Man iš Delio skambino dainininkai. Rengėsi į Taliną (ten irgi vyksta festivaliai), paskui į Tartu ir Rygą. Norėjo pakoncertuoti ir Vilniuje.

E. G.: Pristigo, kaip sakote, entuziasto?

A. L.: Tą sykį – taip. Bet būna ir kitaip. Martynas Švėgžda rengia alternatyvų festivalį. Moka paieškoti ir surasti galimybių. Gal pažiūrėti ir keistuolis, bet jis – geras organizatorius. Užpernai iš Londono pakvietė mano mokytojo sūnų, kuris šiemet, Britų tarybai pasiūlius, dalyvavo Vilniaus festivalyje.

E. G.: Su Čiurlionio kvartetu?

A. L.: Taip. Šalia bendro su jais kūrinio ir solo pagrojo. Juk indų muzikos profesionalas privalo groti ragas. Pasirodymas su kvartetu – labiau eksperimentas.

E. G.: Raga – indų muzikai itin būdinga raiškos forma. Ji tai vyriška (raga), tai moteriška (ragini). Šiandien išgirdome dvi ragini. Pirmoji – Marva, vakarinė raga (galima, kaip aiškina Anatolijus, ir tuo bendresniu pavadinimu moteriškas ragas vadinti), perteikianti nuo pasaulio šurmulio nusigręžusios moters būseną. Antroji, Gujari Todi, irgi siejama su moterimi, bet tai rytinė raga. Dar būna ragos, tinkamos skirtingiems metų laikams.

Jūratė Adlytė: Ne tik. Šiaurės Indijoje raga siejama ir su kitomis meno apraiškomis. Suartėja su piešiniais – mergina šalia lelijų, tvenkinio, lotoso, stirnelės. Raga perteikia merginos nuotaiką, kurią čia pat randame ir eiliuotai aprašytą. Tai lydinys, būdingas šiam regionui ir Pakistanui.

E. G.: Savitumai, seniai susiformavę kiekviename Indijos regione. Bet ir jie juk visur ten kinta. Sugrįžkim prie Jūsų veiklos Lietuvoje.

A. L.: Koncertų mums nestinga. Tik akademinė terpė Lietuvoje pasyvi. Konservatyvi. Nebent jaunoji karta susidomėtų. Eirimas Velička senokai mus "atrado", drauge pasmuikuoja. 1999 m. Giedrius Kuprevičius parašė simfoniją pagal Tagore’s "Amžiną kelionę". Įtraukė sitarą, dar tenorą, Audrių Rubežių. Pasiūlė man, teko šiek tiek pakeisti, nes nebuvo parašyta konkrečiai sitarui, o kažkokiam panašiai skambančiam instrumentui. Galėjau tik vieną stygą naudoti, nes antraip būčiau ardęs orkestro tonalumą. Dirigavo Juozas Domarkas. Gaila, kad įdomus kūrinys po koncertų Vilniuje ir Kaune vėliau nebeprisimintas.

E. G.: Mieliau renkatės mažesnes, negu dideles sales?

A. L.: Taip. Nors svarbiausia – klausytojų sukuriama atmosfera. Teko ir stadione koncertuoti. Arba miške, netoli Utenos. Čia, šįvakar, pajutom puikią atmosferą. Man labai retai pačiam patinka viešas mano grojimas. Šį kartą patiko…

E. G.: Ačiū, labai džiaugiamės. Ar šis kambarys ir jo kuklios prieigos ne ankštokos?

A. L.: Tai visiškai nesvarbu.

E. G.: Dar pakalbėkim apie Lietuvą aplenkiančius Indijos muzikantus. Gal jų koncertai labai brangūs?

A. L.: Jie – iš koncertų pragyvenantys profesionalai. Bet šie meistrai nėra daug nulių reikalaujančios roko žvaigždės. Jų sumos kur kas kuklesnės. Potencialų tokių koncertų organizatorių galėčiau pakonsultuoti, patarpininkauti, nes daug muzikantų asmeniškai pažįstu. Beje, man buvo pasiūlyta surengti koncertų turą Indijoje. Jie finansuotų išlaidas šalies viduje, tačiau nuvykti ir parvykti tektų savo kaštais. Paramos negavau, nors Lietuvos kultūros ministerija tuo reikalu kreipėsi į Indijos ambasadą Varšuvoje. Taip, piniginius dalykus spręsti su indais nelengva.

E. G.: Norėtųsi Jus pamatyti ir išgirsti Čiurlionio festivalyje, Druskininkuose. Juk muzikavote Kaune, Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės namuose.

A. L.: Ten buvo puiku.

E. G.: Esama Čiurlionio ir Truikio darbų, į kuriuos įsižiūrint mintyse natūralu girdėti indų muziką.

A. L.: Druskininkų festivalyje mielai pakoncertuotume. Aš, beje, turiu parengęs programą su latvių šokėju Arniu Selinšu. Šiaip jis – hatcha jogos instruktorius, bet baigęs ir baleto studiją. Sukūrė savitą stilių, kurį aš vadinu dinamine hatcha joga. Asanos – tarsi choreografijos elementai. Vilniuje pasirodėm per Šiuolaikinio Baltijos šokio festivalį. Šį rugsėjį turėjome su juo dalyvauti festivalyje Šiauliuose, bet, finansams sušlubavus, festivalis neįvyko. Esame koncertavę su Labučiu, Gotesmanu, Praspaliausku. Turime planų ir su kitais muzikantais.

Šiaurės Indijoje daugiausia gyvena musulmonai, bet ten telkiasi ir labai žymūs muzikantai induistai. Vieni su kitais drauge groja hindustani muziką. Mano mokytojas Imratas Khanas – musulmonas, dažnai koncertuojantis su induistu.

E. G.: Pakalbėkim apie Jūsų pedagogą.

A. L.: Tai vienas pasaulyje žinomiausių sitaro ir surbaharo meistrų. Su broliu Vilayntu Khanu jie tais instrumentais grojo duetu, tai buvo neįprasta. Pradėjo sėkmingai gastroliuoti užsienyje. O netrukus mano mokytoją pradėjo kviesti į aukščiausio lygio festivalius – Edinburgo, Olandijos, Berlyno, Miuncheno, Barselonos, Londono. Jam tada atsivėrė ir žymiausios pasaulio koncertų salės, tokios kaip "Concertgebouw", "Lincoln Center", "Salle Pleyel", "Royal Festival Hall". Pradėjo ir bažnyčiose koncertuoti. Imratas Khanas bendradarbiauja su Europos ir Amerikos aukštosiomis mokyklomis.

E. G.: Žinau, kad panašių faktų galima dar daug suminėti, bet ir šitie iškalbingai rodo, kokio rango asmenybė yra Jūsų Mokytojas. Jums pasisekė… O juk Vakaruose indų muzika startavo ne visada sklandžiai. Bajaderių iš Indijos grupė, 1838-aisiais pasirodžiusi Londone, Paryžiuje ir Briuselyje, patyrė fiasko. Devynioliktam šimtmečiui besibaigiant sėkmingiau koncertavo instrumentalistai. Indų muzikantai ir šokėjai dalyvavo 1900 metų Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Gerokai vėliau rusų balerina Ana Pavlova kažką pagal indų muziką kūrė drauge su Londone gyvenusiu šokėju Uday Shankaru.

A. L.: Jis buvo garsaus sitaros atlikėjo Ravi Shankaro brolis, savaip sujungęs klasikinio indų šokio kryptis. Europoje ir Amerikoje Uday Shankaras gastroliuodavo su puikiais indų muzikantais. Sėkmingai gastroliavo, skatino domėjimąsi. Jis kūrė ir trupės kostiumų dizainą.

J. A.: Noriu paminėti Dagarų šeimą, kurios dvidešimt dvi kartos dainavo. Jų tekstai (himnai) sanskritiški, nors patys Dagarai prieš aštuonias kartas priėmė islamą. Iš kartos į kartą buvo perduodamos labai senos muzikinės formos, tebedarančios įtaką ir dainininkams, ir instrumentalistams.

A. L.: Iš bendrų teorinių pagrindų kyla tiek pietų, tiek šiaurės muzika, nors šiaip pasiklausius ji labai skirtinga. Šiaurėje ragos kitokios. Daugiau ilgų garsų, būdingų sitarui. Mula skaito Koraną – į ilgas frazes terpiasi tyla, per kurią jis turi išgirsti atsakymą. Bet, pabrėžiu, tų tokių tarpusavyje nutolusių regionų muzikos ištakos bendros.

E. G.: Itin įdomi pradinė dingstis tokiam menui atsirasti. Galvoju apie jo metafizinę, savaip ir kosminę prasmę.

A. L.: Ji kreipia pradžių pradžios link. Šiuos dalykus gvildena filosofinės sistemos. Muzika kalba ir apie tai, kas užsklęsta, nepasiekiama, ir apie tai, kas atvira. Tampuros garsas tarsi negirdimas, pastovus, laukiantis. Sitaras nutyla, bet tampura – ne. Ji laukia, kol jos "tonika" bus perimta, dar kitaip modeliuojama…

E. G.: …ir tokį, kaip aš, neišprususį klausytoją ves kažkur tolyn. Pakinta laiko tėkmė, nubunda pajauta, skatinanti prie tos muzikos glaustis. Nedrąsu sakyti – į ją įžengti. Bet intuityviai galime pajausti, koks palankus gyvybei, visai kūrinijai šis menas. Ačiū Jums už muziką, pokalbį, už mintis, kurias šio vakaro svečiai rytoj, poryt ar ir vėliau tuos garsus prisimindami pratęs. Jeigu to panorės. Yra galimybė daugiau dalykų ta tema sužinoti ir "Svaros" interneto svetainėje: www.ustadji.net.

Kalbėjosi Edmundas Gedgaudas