Vėl "Kino" skaitymo malonumai

Ruduo ir žiema žada tikrą kino karštymetį: daug naujų filmų ir festivalių neleis išglebti priešais televizorių ir prasmegti į depresiją pranašaujantį nieko neveikimą. Tikiu, kad ką tik kioskuose pasirodęs naujas "Kino" žurnalas taip pat prisidės prie sinefilų grūdinimo, nors žurnalo redaktorė Rasa Paukštytė savo įžanginiame žodyje ir sako: "Rudenį sugrįžtame į kino teatrus. Sostinėje viena tokia vieta tapo mažiau. Degant žvakėms ir lojant šunims, kurių šeimininkų balsai nėjo į dangų (pas verslininkus), atsisveikinome su dar vienu kino teatru – "Lietuva". <…> Šio kino teatro išties trūks. Nes kinas – ne tik filmai, bet dar ir vietos, kuriose jie rodomi, šių vietų susikurtos auros, prisiminimai. Jų iš mūsų niekas neatims."

Kai buvau jaunas ir žaviai kvailas, buvo toks populiarus posakis: "Gamta nemėgsta tuštumos". Kinas – taip pat. Todėl ir "Kinas" pristato gausius rudens renginius: spalio 24–30 d. mūsų laukia Tarptautinis animacinių filmų festivalis "Tindirindis", lapkričio 4–6 ir 13 d. – nebyliojo kino festivalis "Tylos garsai", lapkričio 4–11 d. – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Šiaurės šalių kino forumo "Scanorama" projekto vadovė, Europos kino akademijos narė dr. Gražina Arlickaitė pristato lapkričio 11 – gruodžio 2 d. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje vyksiantį tradicinį kino forumą "Scanorama" ir jo neilgą, bet turiningą istoriją. Mūsų laukia daug naujų įspūdžių, tad jau dabar galima pradėti kaupti laiką ir pinigus.

Tačiau ir nefestivaliniai ekranai žada ne vieną laukiamą filmą, kuriuos taip pat pristato "Kinas". Tai – naujausias Šarūno Barto kino opusas "Septyni nematomi žmonės", visame pasaulyje laukiami "Migruojantys paukščiai 2: imperatoriaus kelionė", "Haris Poteris ir ugnies taurė", "Elizabetaunas", "Narnijos kronikos: liūtas, ragana ir drabužių spinta" ir kt. Taip pat recenzuojami ekranuose jau pasirodę arba dar pasirodysiantys filmai "Čarlis ir šokolado fabrikas", "Bičių sezonas", "Skrydžio planas". Pagrindinį vaidmenį pastarajame filme sukūrusią amerikiečių kino žvaigždę Jodie Foster pristato Živilė Pipinytė. Kritikė įžvelgė, kad aktorė yra ir charizmatiška Amerikos teisingumo mitų įkūnytoja, ir intelektualė, kuri dar vaikystėje buvo paskelbta stebuklingu vaiku.

Tačiau sparčiai pasaulyje besidauginantys festivaliai vis dažniau lieka vienintele vieta, kur dar gali visą parą mėgautis kinu. Kino kritikas Saulius Macaitis nukako net į Torontą, kad pasižiūrėtų gerų filmų. Ir pamatė! Ir ne tik jų, bet ir Niagaros krioklį. Ko gero, verta perskristi Atlanto vandenyną, kad įsitikintum, jog "visagalis kinas, pasirodo, dar irgi ne viską gali. Judančios, šniokščiančios reprodukcijos, kad ir kaip augtų techninė kino galia, reprodukcijomis ir lieka. O Niagarą reikia išjausti, išgyventi." Tad nenustebkite, kad kritiko įspūdžiai iš Tarptautinio Toronto kino festivalio žurnale spausdinami su rubrika "Kino teritorija". Živilė Pipinytė nuvažiavo netoli – į Rygoje vykusį Europos dokumentinio kino simpoziumą, bet ten taip pat pamatė daug įdomių filmų, kurie straipsnyje "Tikros istorijos apie gyvenimą ir mirtį, papasakotos virtuvėje" paskatino pasvarstyti apie pastaraisiais metais vis labiau dokumentiniame kine pastebimą polinkį rodyti intymias istorijas, paradoksaliai vėl sutaikančias dokumentiką ir realybę.

Tačiau žurnalo centras, be abejo, yra Algimanto Puipos filmas "Dievų miškas", jau spėjęs sulaukti ir milžiniško žiūrovų dėmesio, ir vėsoko specialistų įvertinimo. Filmą recenzuoja Skirmantas Valiulis ("Režisierius puikiai supranta, kad jokiais "motyvais" jis neišsipirktų, atsisakydamas pragariškų "Dievų miško" smulkmenėlių. Tik uteles labiau suinteligentina, vadina lotynišku vardu, o svaidymasis drumzlinais padarėliais lyg ir virsta tragikomišku mūšiu tarp stovyklos vyrų ir moterų, bet kuriuo būdu mėginančių įveikti (ir įveikiančių!) spygliuotą skiriamąją liniją tarp mirties ir meilės") ir "Kine" debiutuojanti Gintė Žulytė ("Stambūs planai, priartėjanti kamera, atrodo, taip ir stengiasi apnuoginti žmogų, atidengti jo instinktus, prasibrauna pro jo privatumą. Kartu ji, ignoruodama vienintelį Didįjį Politikos Pasaulį, siekia priartinti žiūrovą prie daugybės mažų, vidinių žmogaus pasaulių – pradžių pradžios, dievų miško. Bet kodėl gi, žiūrint filmą, susidaro įspūdis, kad jie taip ir lieka neatverti?"). Literatūrologas Algis Kalėda svarsto ne apie filmą, bet apie rašytoją Balį Sruogą ir tą vaidmenį, kurį jo gyvenime suvaidino Dievų miškas. Keista, bet su filmu tarsi ir nesusijęs tekstas padeda geriau suprasti, ką norėjo parodyti savo filme Algimantas Puipa. Apie tai kalba ir pagrindinį Profesoriaus vaidmenį filme sukūręs aktorius Valentinas Masalskis, o jį kalbino Vlada Kalpokaitė. Aktorius prisimena ilgą savo santykių su kinu istoriją, bet akivaizdžiai pirmenybę atiduoda teatrui, nes "kine labai nuo daug ko priklausai. Teatre beldiesi į žiūrovą žodžiu, energija, labai padeda aplinka." Masalskis yra maksimalistas, todėl prisipažįsta: "Atvirai sakau – nei teatre, nei kine joks vaidmuo man neturi reikšmės, jei jis ko nors neduoda." Kitaip į "Dievų mišką" padeda pažvelgti ir Sauliaus Macaičio straipsnis "Juoktis iš negatyvo", kuriame apžvelgiama juodosios komedijos istorija. Autorius prisimena ir Marcelį Carné, ir Luisą Buńuelį, tačiau nelieka vien šlovingoje praeityje, tyrinėja žanro raidą – čia ir pasvarstymai apie brolius Coenus, Emirą Kusturicą, Denys Arcand’o "Barbarų įsiveržimus"… O jo išvada tokia: "Mums, dar tveriantiems moralines ir fizines kančias, neaplenkiančias nė vienos gyvos esybės, visai nebloga išeitis – tai juodoji komedija. Apšaukinėti jos gydomąją galią nihilizmu būtų tikra kvailystė."

Lietuvių kine šį rudenį nutiko ne tik "Dievų miškas". Pasiilgusiai lietuviško kino tautai savo dovanėles skyrė komercinių filmų festivalis "AXX" ir "Keistuolių teatras". Teatralai nusprendė perkelti į ekraną "Paskutinius Brėmeno muzikantus". Mano galva, rezultatas – labai abejotinas, tačiau šį keistuolių reginį "Coca-cola Plazoje" pasižiūrėjusi Alma Braškytė dovanėlę vertina pakiliai: "Tas firminis keistuoliškas nostalgijos ir įtraukiančio šėlsmo kokteilis, ar tiksliau, obuolių vynas, supilstytas į bet kokios formos indus – spektaklį vaikams, teatralizuotą koncertą suaugusiems, videofilmą, garsąjuostę – yra brangiausias, ir galima konstatuoti, kad filmo režisierius Vaidas Lekavičius jo neišlaistė". Pasakyčiau mielai kolegei, kad turinio kokybė priklauso ne nuo butelio, bet patylėsiu. Dovanotam arkliui į dantis nežiūri. Bet Vaidas Jauniškis ėmė ir pasižiūrėjo. "Geismo ir grožio" lozungu gerą pusmetį mojavusiam "AXX" festivaliui skirtame straipsnyje jis teigia, kad "lietuviška erotika skamba taip pat egzotiškai, kaip ir lietuviškas detektyvas, o užsieniečiui – kaip lietuviški šaltibarščiai". Pasižiūrėjęs 12 (o gal ir visus trylika) festivalio filmų, jis padarė kelias fundamentalias išvadas, kurių visų neatskleisiu, kad palikčiau ir Jums, mieli skaitytojai, malonių skaitymo atradimų. Tačiau paskutinę, su kuria sutinku be jokių išlygų, pacituosiu: "Lieka ta pati situacija: geriausias lietuviškas erotinis filmas yra "Jausmai". 1968-ieji." Netiesiogiai apie lietuvių kino situaciją gali sužinoti ir iš ironiškos Rūtos Oginskaitės ataskaitos apie ką tik Vilniuje įvykusį Baltijos dokumentikos forumą ir filmų idėjų mugę, į kurią susirinko garsiausi šios srities pirkėjai. Įdomu, kas susidomės Igno Miškinio "Diringu". Į šio, bene labiausiai laukiamo ir išreklamuoto būsimo lietuvių hito filmavimo aikštelę buvo nuvykusi Ulijona Odišarija. Ji kalbėjosi su neslepiančiais savo entuziazmo filmo kūrėjais. Būtų gerai, kad bent dalis to entuziazmo "persimestų" ir žiūrovams. Manau, kad šįkart Vlados Kalpokaitės dėka ant podiumo atsidūręs ir neseniai pirmuosius žingsnius kine žengęs grupės "Inculto" lyderis Jurgis Didžiulis "Diringą" tikrai pasižiūrės. Nors jis ir sako, kad "Lietuvoje nėra natūralios ir pakankamos paklausos komerciniam kinui. Dėl to nieko negalima kaltinti – tiesiog tokia visuomenė. Po kažkurio laiko tai pasikeis. Tačiau iš naujo kurti gerokai sunkiau, kai jau viskas sunaikinta."

Tikiu, kad pasikeis. Gal tada ir mūsų kinui atsitiks taip, kaip atsitiko Neringos Kažukauskaitės kitoje "Kino teritorijoje" pristatomiems belgų kūrėjams Jessicai Woodworth ir Peteriui Brosensui, kurie Belgijos kaime įsirengė nuostabų namą – sau ir visiems, kurie gyvena kinu. Sakau, gal kada nors nuvažiuosiu į savo pasaulio centrą – Pervalką ir ten įsikursiu Almodovaro kambaryje. Tik kas bus tie žmonės, kurie ryte pasiūlys omleto?

Jūsų – Jonas Ūbis