Žvilgsnis pro tilto apačią

Hans Christian Schink. "A 20 – Peenebrücke Jarmen"

Nors Hanso Christiano Schinko (g. 1961) fotografijos darytos Vokietijoje, jos priverčia kitaip pažvelgti ir į sparčiai besikeičiantį mūsų kraštovaizdį. Prisiminkite jas, kai remontuojamoje Vilniaus – Kauno greitkelio atkarpoje iš lėto slinksite priešinga eismo juosta keikdami statybų sumaištį. Žvyras, asfaltas ir betonas ne stabdo, bet skaičiuoja į ateitį skriejantį laiką. Suteikia būsimam greičiui tinkamiausią formą.

Schinko fotografijas norisi lyginti ne su kitų šiuolaikinių fotografų (pavyzdžiui, Andeaso Gursky) darbais, bet – kontrasto principu – su garsaus vokiečių romantiko Casparo Davido Friedricho (1774–1840) tapyba. Nors plastika ir idėjinis krūvis visiškai skirtingi, abiejų menininkų darbuose juntama peizažo galia. Tačiau ten, kur mėnulio šviesoje dunksojo apgriuvusi gotikinė bažnyčia, dabar stūkso masyvios naujai tiesiamų viadukų kolonos. Tiesa, Friedricho žvilgsnį iš viršaus Schinkas pakeitė žvilgsniu iš apačios, pro tilto apačią. Vietoj dramatiško apšvietimo su erdvę raižančias spinduliais tvyro išblyškusi pilkuma, o saulę, mėnulį ir žvaigždes keičia lygus kaip popierius dangus. Tačiau tobulai sukomponuoti ir itin kokybiškai atspausti didingi Schinko peizažai skleidžia tokį pat intensyvų egzistencinį nerimą. Jis irgi veda anapus, bet ne transcendentine, o tiesiogine prasme. Todėl tiek daug tiltų, viadukų ir tunelių. Kartais jie dar atsispindi vandenyje.

Schinko nufotografuoti greitkeliai, laukymės, stovėjimo aikštelės atrodo lyg didelė tuščia scenografija. Čia visai nėra žmonių, tik jų žymės: ratų provėžos, laikinos statybinės konstrukcijos. Net upe plaukianti gulbė, regis, atstovauja ne gamtai, o tobulai išlenktai linijai, kuri gražiai dera prie tilto linkio. Didelė forma ir maža forma. Tai gamta Schinko fotografijose atrodo netobula su savo balomis ir netvarkingai išsibarsčiusiais akmenukais, o betoniniai keliai – lygūs kaip ledas. Toks pat lygus ir dangus, netrikdomas menkiausio debesėlio – kad kuo labiau išryškėtų rupi industrinių formų estetika. Fiksuojamas ne lemiamas momentas, o betone sustingusi amžinybė. Tuo pačiu metu ir konkreti, ir abstrakti. Kasdienybės be žmogaus simfonija.

Todėl negalėčiau sutikti, kad Schinko darbai yra socialiniai ar kritiški. Nebent kritika vadintume širdies nerimą. Vokiečiams būdingą sugebėjimą organizuoti ir kategorizuoti (juk Vokietija – filosofų ir kompozitorių šalis) fotografas paverčia estetiška ir įkvepiančia industrine poezija. Atrodytų, kas gali būti nuobodesnio už pilko betono konstrukcijas murziname danguje? Tačiau Schinkas sugeba taip nufotografuoti šiuolaikinį peizažą, kad monotonija tampa panaši į meditaciją. Ir jei būtų kokia nors tiesiamų greitkelių peizažo rungtis, neabejoju, kad Hansas Christianas Schinkas ją laimėtų.