Žvilgsnis atgal

Iš spektaklio "Valsas" D. van Meer nuotr.

Daugeliui mūsų Škotija paprastai asocijuojasi su sijonuotais vyrais, viskiu, na ir legendomis apie Lochneso ežere gyvenantį siaubūną. Meno pasaulyje Škotija, be kita ko, garsėja nuo 1947 m. jos sostinėje Edinburge kasmet vykstančiu festivaliu.

Po Antrojo pasaulinio karo Didžioji Britanija buvo bene vienintelė šalis, susirūpinusi prikelti ne tik ekonomiką, bet ir žmonių dvasią. Valdžios vyrai nusprendė, kad šiam tikslui labiausiai gali pagelbėti menas. Tad ėmė organizuoti Tarptautinį Edinburgo festivalį. Veikiausiai niekas net nenujautė, kad ilgainiui šis festivalis "apaugs" gausybe kitų renginių ir taps didžiausiu bei vienu prestižiškiausių pasaulio festivalių.

Dabar, kai nuo karo praėjo šešiasdešimt metų, atrodytų, nebeliko pradinės būtinybės rengti Edinburgo festivalius, impulsų jo sklaidai. Tačiau Tarptautinio Edinburgo festivalio direktorius Brianas McMasteris viename interviu pasakė, kad "festivalis reikalingas kaip niekada anksčiau, nes šiandien gyvename sudėtingame, susiskaidžiusiame pasaulyje. Menas padeda mums tai suprasti ir susiorientuoti nūdienoje, galbūt net veikia mūsų ateitį. Menas šiuo metu svarbesnis nei 1947 metais."

Dabar Edinburgo festivalis – tai sunkiai įsivaizduojama renginių įvairovė. Jo "skėtis" apgaubia Tarptautinį Edinburgo, Fringe, Dvasingumo ir taikos, Tarptautinį Edinburgo filmų, Edinburgo džiazo ir bliuzo, Karinių orkestrų, Naujosios žiniasklaidos festivalius, Tarptautinę Edinburgo knygų mugę. Šiais metais prie šių gausių renginių prisidėjo dar ir Politikų festivalis. O kur dar nacionalinės ir tarptautinės vaizduojamojo meno parodos! Festivalio dienomis Edinburgo teatrai, gatvės, aikštės, skverai pritvinksta renginių, į jų verpetą įtraukiami visi, pradedant kūdikiais ir baigiant vežimėliuose sėdinčiais seneliais. Aišku, kad edinburgiečiai ir svečiai turi puikiausias galimybes susipažinti su įvairių meno rūšių kūrybinėmis naujovėmis, prasiblaškyti, pasilinksminti. Tačiau ne tik. Jie gali ir prisiliesti prie šiandienos žmonijos sopulių.

Į Tarptautinį Edinburgo festivalį jo direktorius asmeniškai kviečia aukšto meninio lygio, bet Didžiosios Britanijos žiūrovams mažai žinomus atlikėjus, trupes. Šio festivalio ypatumas yra tas, kad jame rodomi ne vien šokio (klasikinio ir šiuolaikinio) spektakliai, bet ir dramos, operos bei kitų teatrų kūriniai, atliekama simfoninė muzika, pasirodo vokalistai, pianistai, stygininkai. Vien jau šis festivalis žiūrovams kelia galvos skausmą "ką pasirinkti", o kaip rašančiajam aprėpti neaprėpiama?

Tarptautinis Edinburgo festivalis šiemet buvo pradėtas išreklamuotuoju JAV choreografo Christopherio Wheeldono "Gulbių ežero" pastatymu. Jis labiausiai žadino žiūrovų smalsumą, sulaukė daugiausia prieštaringų vertinimų.

Šio choreografo pastatymams būdingas originalumas. Perkurtoje Petipa–Ivanono versijoje nebuvo nei laukinių miškų, nei medžioklės scenų. Veiksmas perkeltas į Paryžių, dailės ir šokio studiją. Dailininkas-choreografas svajoja sukurti kažką panašaus į "Gulbių ežerą". Jo vizija perkeliama į sceną. Į sceną-studiją įbėga gulbės, choreografas tampa princu. Norėta sukurti kažką įmantraus. Dailūs kostiumai, nepriekaištingos kordebaleto šokėjos nesukėlė katarsio, nesuvirpino sielos gelmių. Ch. Wheeldono pasiūlyta romantiškos meilės istorijos versija pasirodė mažiau įtikinama nei Mariaus Petipa – Levo Ivanovo. Tačiau ryškių choreografijos įspūdžių trūkumą atpirko Maskvos radijo Čaikovskio simfoninio orkestro grojimas.

Po dvidešimties metų pertraukos festivalyje pasirodė Škotijos nacionalinio baleto trupė, kurią iš krizės "ištempė" naujas meno vadovas Ashley’us Page’as. Trupė parodė techniškai sudėtingą iš trijų dalių sudarytą George’o Balanchine’o programą ("Apollo", muz. I. Stravinskio; "Epizodai", muz. A. Weberio; "Rubinai", muz. I. Stravinskio). Šokėjai tobulai "pagavo" Balanchine’o kūrinių nuotaiką, sudėtingus techninius elementus atliko be įtampos, tiksliai. Laikraščiai rašė: "Nacionalinio baleto atgimimas pasiekė tarptautinį lygį".

Tarptautinio Edinburgo festivalio perlas buvo Olandijos nacionalinio baleto trupės (joje šoka Rūta Jezerskytė, o nuo šio sezono – ir Asta Bazevičiūtė) spektakliai. Šokėjai – vienas už kitą geresni, visi individualybės. Kitaip ir būti negali, kai atrankiniuose konkursuose į 5 laisvas vietas pretenduoja apie 300 moterų šokėjų!

Trupė parodė tris skirtingos stilistikos vienaveiksmius spektaklius: George’o Balanchine’o "Valsą" (muz. M. Ravelio), Davido Dawsono "Pilkąją vietą" ("The Grey Area", muz. N. Lanzo) ir Jerome’o Robbinso "Koncertą" (muz. F. Chopino). Chopino muzikos garsų pakylėti šokėjai-žiūrovai po truputį virto lėlėmis-balerinomis, kokonais-drugeliais, kuriuos gaudyti nuo fortepijono pakilo pianistė…

Šiuolaikinį šokį reprezentuojantys Ashley’us Page’as, "Rosie Kay Dance Company", "Curve Foundation Dance Company" atliko daugiausia erotinius duetus. Šokio technika buvo nepriekaištinga, "bėgta" per įvairius stilius, bet – per daug nuogumo. Pavyzdžiui, Jo Stromgreno "Ligoninėje" (rodytoje ir Lietuvoje) dėl neturėjimo ką veikti nuobodžiaujančios medicinos seserys mazochistiškai badosi, kad galėtų viena kitą slaugyti.

Austrų trupė "CieLaroque / Helene Weinzierl" šokiu ir žodžiu spektaklyje "Namisėdų rojus" pasijuokė iš mūsų liguisto įpročio perjunginėti TV programas, bandant išsivaduoti iš nuobodulio. Galiausiai "perjunginėtojų" pora ima rietis. Šokėjai pasiutusiu greičiu virtuoziškai išsinerdavo iš vienų drabužių ir įlįsdavo į kitus, iš vieno stiliaus pereidavo prie kito, kol galop patys tapo TV programomis.

Škotijos nacionalinė opera pristatė premjerą – Johno Adamso "Klinghofferio mirtį". Papasakota tikra istorija apie palestiniečių teroristų užgrobtame kruiziniame laive 1984 m. nužudytą invalido vežimėlyje buvusį ir už borto išmestą pagyvenusį Amerikos žydą Leoną Klinghofferį.

Dirigentų Danielio Barenboimo ir Edwardo Saido įkurto Rytų–Vakarų orkestro nepavadinsi aukščiausios klasės, bet jis vertas paminėti ir pagerbti. Jau vien už bandymą įrodyti, kad skirtingas religijas išpažįstantys skirtingų tautų atstovai gali dirbti ir gyventi kartu.

Arabų kilmės režisieriaus Shano Khano dramoje "Maldos kambarys" narpliojami susidūrimai tarp žydų, musulmonų ir krikščionių dėl patalpų maldai viename britų koledže. Nesunku buvo suprasti, kad kambarys – tai Izraelis (juolab kad spektaklis rodytas žydų išsikraustymo iš Gazos sektoriaus dienomis) ir kad žemė, o ne religija yra pagrindinė Artimųjų Rytų problema.

Kai festivalio dienomis laikraščiai daug rašė apie vienos D. Britanijos mokytojos – 14-mečio paauglio prievartautojos – teismą, buvo rodoma škotų rašytojo Davido Harrowerio dramos "Juodasis strazdas" premjera apie moterį, nusprendusią išaiškinti, kuris vyras ją, 12-metę paauglę, prieš 15 metų išprievartavo.

Dublino Druido teatro spektakliuose, pastatytuose pagal vieno žymiausių airių rašytojo J.M. Syngeso kūrinius, kalbėta apie sunkų XX a. pradžios airių gyvenimą ir pačių nenorą kaip nors jį keisti. Tai priminė M. Gorkio "Dugne" siužetą.

Fringe festivalis – daugiausia masinės kultūros renginys – pradėtas organizuoti paaiškėjus, kad žiniasklaida labai domisi Tarptautiniu Edinburgo festivaliu. Šitai daugeliui menininkų, nepakviestų į festivalį, buvo paskata organizuoti alternatyvų renginį.

Šiandien Fringe festivaliui jau 58 metai, tačiau jis išlieka jaunas dėl nuolatos atsinaujinančių dalyvių. Atviras visiems, jis atveria kelią nežinomiems artistams į pripažinimą. Žinoma, nepaprasta išsiskirti iš gausybės dalyvių, perrėkti Fringe triukšmą.

Šri Lankos aktorių spektaklis "Jūros vaikai" apie karalaitės ir nekilmingo jaunuolio meilę, laimingą santuoką ir tragišką jos baigtį 2004 m. pabaigoje Pietryčių Aziją nusiaubus cunamiui nieko nepaliko abejingais. Dramatizmą išryškino grakštūs šokiai, išraiškinga vaidyba, spalvingi drabužiai, nacionalinės muzikos akordai.

Toronto "Volcano" trupės spektaklyje "Mano piramidės" aktorė, atlikusi nėščios karininkės vaidmenį, sukrečiamai kalbėjo apie Irako žmonių kančias.

Šiemet Fringe festivalyje pasirodė per 16 000 atlikėjų, parodyta arti 30 000 įvairiausių vaidinimų, triukų ir t.t. Įvairiais meninės raiškos būdais atsiliepta į Holokausto, Irako įvykius, cunamio dramą.

Edinburgas – pirmasis UNESCO literatūros miestas. Pirmoji knygų mugė Edinburge įvyko 1983-iaisiais. Šiandien ji išaugo į didžiausią tarptautinę knygų mugę. Per mėnesį ją aplankė apie 220 000 žmonių.

Mugė vyko gražiame Šarlotos skvere miesto centre. Jame įsikūręs palapinių miestelis tapo kultūriniu, intelektualiniu centru, čia nestigo įvairių susitikimų ir netikėtumų. Mugėje dalyvavo apie 500 rašytojų iš 30 skirtingų šalių. Buvo surengta 650 susitikimų su plunksnos meistrais.

Gausiausią auditoriją pritraukė susitikimas su Salmanu Rushdie. Tarp kitko, palyginti su kitais autoriais, jį saugojo daugiausia policijos. Išmintingas ir šmaikštus autorius pristatė savo naujausią knygą "Šalimaro klounas" ("Shalimar The Clown").

Beje, S. Rushdie manymu, islamas turėtų būti reformuotas iš vidaus. Ne vienas rašytojas nerimavo dėl islamo įsivyravimo, musulmonų teroro D. Britanijoje. "Jie mano šalį, Angliją, tolerantiškiausią musulmonų atžvilgiu, pavertė pragaru", – susitikime sakė rašytoja, kovotoja už moterų teises Yasmin Alibhai-Brown.

Kita rašytoja Elaine Feinstein vaizdžiai pristatė savo būsimąją knygą apie Stalinui ir jo režimui nenusileidusią Aną Achmatovą.

Mugėje minėta ir Lietuva, Vilnius, čia gyvenę ir kūrę žydai, buvo vienokių ar kitokių sąsajų su mūsų šalimi. Pavyzdžiui, prancūzų rašytoja, filosofijos dėstytoja mokėsi Sorbonoje pas Kaune gimusį, vieną didžiausių XX a. filosofų Emanuelį Leviną, o škotų rašytojos Jenni Calder senelis gimęs Vilniuje.

Daugiausia lankytojų pritraukė vizualiai nepriekaištingai surengta paroda apie paskutinį Rusijos carą Nikolajų I ir jo šeimą bei prancūzų siurrealisto, fotografo Henri Cartier-Bressono nespalvotos nuotraukos, kuriose užfiksuoti Kinijos, Rusijos gyvenimo vaizdai, Berlyno sienos griūtis, Gandžio mirtis ir kt.

Šv. Jono bažnyčioje vykęs Dvasingumo ir taikos festivalis buvo nuosaikiausias ir ramiausias, mažiausiai pastebimas. Šiuo renginiu priminti prieš 60 metų nuo atominių bombų žuvę japonai.

Nors Tarptautinis Edinburgo festivalis garantavo aukštą meninę kokybę, liudijo begalinę žmogaus fantaziją, visgi jis nepateikė išdailintų pjesių, bet atvėrė pulsuojančias pasaulio žaizdas. Šis festivalis – tai lyg bičių motinėlė, prie kurios "klijavosi", apie kurią sukosi renginiai visiems amžiams ir skoniams.

Festivalių renginiai buvo linksmi ir mąslūs, graudūs ir išmoningi, dinamiški ir destruktyvūs, liudijantys, kad ribos tarp meno rūšių nyksta.