Kietas dvasios tūris

Sigitas Parulskis. Miegas ir kitos moterys. Vilnius, "Baltos lankos", 2005, 142 p.

Ironiškas, nesigailintis jaukių ir įprastų stereotipų, reikalaujantis intelekto pastangų ir egzistencialistinės filosofijos diskurso Sigito Parulskio kalbėjimas (šįkart – esė rinkinyje "Miegas ir kitos moterys") visgi nėra religinis objektas, kuriuo besąlygiškai tikėtume. Taigi ir netikėkite, mieli skaitytojai, piliečiu, kuris tvirtina, kad jį seniai kankina "nedvasingumo kompleksas", o vienintelis jo reliquiarium – "sarkazmas, marazmas ir orgazmas" – vargu ar jis sako tiesą ("Dvasingumas", p. 8). Sakyčiau, čia egzistuotų netgi savotiškas loginis akibrokštas – nedvasingumas negali būti "kompleksas", nes "kompleksai" priklauso dvasios sričiai. Arba – "kompleksuotam" protui. Regis, visi pasakotojo vargai ir kyla dėl pastarojo – tai natūralu, nes šiandien protas, užuot sudaręs darnią liniją su dvasingumu, kartais nebesudaro netgi paralelės. Visa tai, kas savaime suprantama dvasiai (tarkim, dekalogas), protui atrodo perdėm abstraktu. Todėl jam ir reikia Baudžiamojo kodekso su visomis pataisomis ir papildymais.

Laikas liudija, kad dvasinius dekalogo priesakus keičia žmogaus sugalvoti įstatymai, kuriuose netgi žudikui maniakui surastume lengvinančių, o jo aukai – sunkinančių aplinkybių. Visa tai, be abejo, priklauso nuo advokato. Literatūra irgi pamažu tampa sritimi, kurioje advokataujama "aplinkybėms": kičui, madingoms temoms, masinio vartotojo skoniui. Parulskis šiuo atžvilgiu – nei auka, nei maniakas. Jo provokuojantis tonas neretai teieško dialogo – tegu ir nelengvo – galimybės.

Kaip susikalbėjimo formą autorius naudoja ironiją ir humorą (brangiai kainuojančios kredito kortelės pasakotojas atsisako, motyvuodamas mirties baime, depresija ir maniakine sociofobija, "Geltona padangės dėžutė", p. 112). Alternatyvą "vienatvės megalomanijai ir patologijai" įžvelgia kito žmogaus egzistencijos lauke ("Nomeda ir alijošiai"). Iškelia "kūnišką" dvasingumą, kurį žmogaus pojūčiai fiksuoja kaip apčiuopiamą antiestetinį objektą ("apipuvęs" žmogiškumas", "inkštiruota" gėda, "gleivėtas" gailestis).

Bet ar žmogaus juslės gali įkūnyti tai, ką vadiname dvasia?... Viduramžių mąstytojai išskirdavo tris žmogaus substancijos dalis: kūną, sielą ir dvasią. Sielą, kurią sudaro potyriai, emocijos, instinktai ir netgi šiokio tokio proto užuomazgos, jie priskirdavo ir augalams bei gyvūnams. Nepamiršdami pabrėžti, kad tokia siela yra mirtinga. Taigi S. Parulskis, kalbėdamas apie psichologizmą, iš dalies teisus: "Psichologizmas, aiškinantis žmogaus elgesio priežastis ir jo padarinius (...), man neįdomus. Jis per menkai priartėja prie žmogiškumo esmės, kadangi gyvūnų ar augalų elgseną galima aiškinti lygiai taip pat sėkmingai, kaip ir Raskolnikovo ar ponios Bovari veiksmus" ("Prie krosnies užvertų durelių", p. 62). Jeigu apsiribotume "gyvuline" siela, su šitokiu apibrėžimu beveik sutikčiau. Manau, ir Origenas bei graikai panteistai neprieštarautų. Ypač jei turėtų progos išvysti B klasės Holivudo filmus, kuriuose neretai karaliauja primityvioji amerikietiška psichoanalizė: koks nors baisus maniakas toks yra dėl to, kad jo vaikystė buvo nelaiminga. Porąsyk gavęs su diržu per užpakalį, dabar tuo diržu smaugia žmones. O kur, sakykite, dvasia?.. Kas tai per objektas?.. Kaip elgtis pasakotojui, kuriam neįdomu kalbėti apie žmogų, jis nori pasakoti žmogų!.. "Jo egzistencijos tūrį, jo (...) formas" (p. 62). Tiesą pasakius, net neįsivaizduoju. Tai man panašu į patologinės anatomijos specialisto darbą. Juolab kad siela – "gyvulinė". Dvasios tūriui apibrėžti reikėtų bruožų, kurie pastarajai netinka. Tikėjimo, vilties ir meilės. Kuriuos versdamas fiziškais ("gleivėtais" ir "apipuvusiais"), rizikuoji jų netekti, nes visa, kas kūniška, miršta.

Pasakotojas, suvokdamas kūno ribotumą, turi teisę jo nekęsti ir laikyti klaustrofobišku kambarėliu numirėliams pūdyti. Mesti šitą teisę kaip iššūkį laikui, kur kūnas virtęs stabu. O kartu priminti, kad kūnas yra namai, kurių nevalia dergti. Nes jų slenkstį peržengia dvasia. Mirusios, tuščios bažnyčios įvaizdis Parulskio prozoje yra ne kas kita, kaip dvasios apleistas kūnas. Kur Dievas yra daugiau "prie daikto", nei "prie reiškinio" ("Daiktai", p. 120). Mūsų šiandiena liudija, kad Dievo beribiškumas darosi sunkiai suvokiamas vartotojiškam protui, kad linkstama ieškoti ne dieviškumo jungčių, bet atskirčių. Netgi Kristus, kurį galime laikyti supaprastintu ("adaptuotu") Dievo vaizdiniu, yra dalijamas ir "smulkinamas" pagal poreikius ir įsivaizdavimus: "...regiu jį, tikrąjį Atpirkėją, įgavusį kažkokio nusmurgusio ruso pavidalą (...), pernelyg nepakeliama (...) garbinti ne tą saldų, dažytą bažnytinį berniuką, o šį, šlykštų, sugyvulėjusį, nuolankų idiotą", "Spyris Atpirkėjui", p. 106). Pasaulyje ne paskutinį žodį taria saldofoniška jėga ir vyriškumas, neatsiejamas nuo snukių daužymo ir kraujo upių. Bet kodėl, sakykite, Kristus šiame fone vaizduojamas kaip cukrinis avinėlis, o ne galinga priešinė jėga?.. Ar tebeegzistuoja Kristus kaip karys su liepsnojančiu kalaviju, kaip įtūžęs žmogus, išvaikęs iš šventoriaus prekeivius?.. Kaip ugnies ežeras neatgailaujančiam nusidėjėliui?.. Jeigu kam panieką kelia posakis "Gavęs per vieną skruostą, atsuk kitą", tai vertėtų prisiminti, kad paniekintas ne tas, kuris gauna, o tas, kuris muša. "Antro skruosto" atsukimas man visada asocijavosi ne su ištižėlio pozicija, o su tyliu pasipriešinimu.

Tiesą pasakius, susidaro įspūdis, kad esė pasakotojas, spirdamas Dievui, neretai gauna atgal. Tik yra tam atsakui nepasiruošęs. Kitaip ir negali būti, jeigu pagrindines metafizines tiesas laikome tik žmogaus proto sukurtomis abstraktybėmis.

Pasakotojas prisipažįsta, kad jo "jau seniai nebežavi Don Kichoto – kovotojo idealisto, metančio iššūkį lemčiai, – metafora (...). Idioto darbas – kovoti su vėjo malūnais" ("Troškimų medis", p. 80). Teisybė – protingieji tokiam darbui niekada nesiryš. Gal jei nebūtų tokio idioto kaip Liūdnojo Vaizdo Riteris, ir pasaulis būtų kitoks. Tik vargu ar jame būtų geriau gyventi. Be vilties – vienos iš svarbiausių dvasios bruožų. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur įvairios fobijos išstumia meilę, atjautą ir pasiaukojimą, kur sureikšmintas seksualumas – ryškiausias mirties ženklas, o kultūros mesianistinę funkciją keičia pramogų industrija, Don Kichotams tikrai yra ką veikti, nesvarbu, kokiais kvailiais jie beatrodytų protingų žmonių akyse. Šis puikus (ir mane žavintis) Cervanteso personažas nemirs tol, kol pasaulyje bus bent vienas kvailys. Ir save prie jų priskirčiau. Be širdperšos ir megalomanijos.

Ieškodamas alternatyvos vienišai egoisto būčiai, apniktai depresijos ir mirties baimės, pasakotojas (įvardijęs save vienoje esė kaip skęstančią pelkėje karvę) kartkartėmis užčiuopia kietą pagrindą po kojomis. Tai – tėvystės, bičiulystės jausmas. Skausmingas metafizinio grožio smilktelėjimas. Tai liudija, kad pasakotojas gerokai nuvertina save, nerasdamas savo reliquiariume dvasingumo. Juk tai iš esmės ne įgyjamas pojūtis, o metafizinė duotis. O prieš metafiziką nepašokinėsi. Taigi senam cinikui (ar apsimetančiam tokiu) reikėtų ne mesti iššūkį kitiems, o pačiam susidurti su juo. Ar tiktai nebus tada jis panašus į Don Kichotą?..

Renata Šerelytė