Lėktuvai Totorių gatvėje

Giedrius Jonaitis. Objektas

Kai draugai, pirkėjai ir kolekcionieriai gavo pakvietimus į Giedriaus Jonaičio parodos atidarymą galerijoje "ARTima", kuri neseniai įsikūrė Totorių gatvėje, nuvilnijo gal kiek negatyvus šurmulys. "Kada jis vėl pradės raižyti?" – klausinėjo gerbėjai. Ir teisingai klausinėjo – preciziškasis grafikas savo meninę karjerą konstravo su adata rankose. Ir su mikroskopu taip pat.

"Sausa adata" – įnoringiausia tradicinės grafikos technika. Ant tobulai nušlifuotos ir nupoliruotos cinko ar vario plokštelės dailininkas plonesnėmis ar stambesnėmis adatomis rėžia linijas. Minkšto metalo paviršiuje įrankiai padaro griovelius, o masės išsilaikymo dėsniui paklūstantis išrėžtas cinkas ar varis suformuoja atvartas. Kuo stipriau rėžiama, tuo atvartos didesnės.

Grafikas jas gali su kitu specialiu įrankiu arba nupjauti, arba sumažinti, arba palikti. Vėliau ant metalo plokštės ranka įtrinami dažai. Jie patenka į griovelius ir užsikabina už paliktų didesnių ar mažesnių atvartų. Tie dažai, kurie lieka ant nupoliruoto ir nesubraižyto paviršiaus, nepaprastai švelniu zomšos gabalėliu pašalinami. Tada plokštelė padedama ant preso plokštumos, uždengiama sudrėkintu popieriumi ir visa tai prasukama pro du cilindrus. Šitaip gaunamas atspaudas. Linijų ir keliolikos dydžių atvartų kombinacija sukuria įvairų toninį intensyvumą ir šešėlius. Vieni dailininkai ieško pačių didžiausių metalo plokščių ir su pačiomis didžiausiomis adatomis (kur ten adatomis – dildėmis) emocionaliai ir energingai nubrėžia kelias linijas ir tokį daiktą nedelsdami kiša po presu. Tokia grafika mums nepatinka. O Jonaitis elgiasi kitaip. Jo metalo plokštelės nedidukės. Raižo jis su pačiais subtiliausiais instrumentais, o atvartas reguliuoja žiūrėdamas pro mikroskopą. Šitaip jis sukuria juvelyrinę grafiką. Juvelyrinę ir dėl tiražo. Tokio tipo technika – tai jums ne grubus cheminis ofortas, kurio vienos plokštelės pakanka šimtams egzempliorių. "Sausa adata" raižytos plokštelės, ypač ten, kur jau minėtos atvartos yra tobulai suformuotos, negalima spausdinti daug kartų. Minkštas metalas atlaiko tik keliolika atspaudų, ir viskas. Darbas sunaikinamas. Štai tokius dalykus darė Giedrius Jonaitis ir džiugino žmones. Juos mielai pirko, ėmė į parodas ir muziejus, kol talentingą ir precizišką grafiką pakvietė tarnauti Lietuvos valstybei. Jis ilgai – daugiau nei dešimt metų – kūrė lietuviškus banknotus. Šitaip Giedriaus Jonaičio miniatiūros pavertė jį populiariausiu Lietuvos dailininku – jo darbus turi, nori turėti ir juos kolekcionuoja visi Lietuvos piliečiai. Na, išskyrus mažamečius, kuriems tėvai duoda tik monetas. Ir dar verčia šias negausias pajamas sumesti į šlykščias keramines taupykles, manydami, kad šitaip pripratins vaiką strategiškai modeliuoti likusį gyvenimą.

Na, o galerijoje "ARTima" Giedrius Jonaitis rodo asambliažus aviacijos tema. Net neklauskite Jonaičio, ar darbus inspiravo smagiai nukritęs SU-27. Viskas jau paklausta keliolika kartų, ir tik tie, kurie paklausė pirmieji, nebuvo banalūs. Jonaičiui karo aviacija ir ypač jos pagalbinė priemonė – lėktuvnešiai – patiko jau tais laikais, kai virš Lietuvos rusiški naikintuvai skraidė (gal ir kritinėjo) legaliai. Patiko kaip estetinis objektas. Bet kas lėktuvnešyje gražiausia? Kai nuo denio tekančios saulės link pakyla japonų lėktuvai. O vėliau nusileidžia. Asambliažiuose tokios būsenos perteikti neįmanoma – labai jau grubi technika. Giedrius Jonaitis fiksuoja kitą būseną – milžiniško laivo jėgą ir labai įtaigią technologinę sandarą. Ir dar skausmą. Dėl žemdirbių ir vežėjų tautos, kuri žiūrėdama į jūrą mato tik paplūdimį, o pakėlusi akis į dangų – orų prognozę.

Grafinis juvelyriškumas ir precizika Jonaičio asambliažuose bado akis (dėl šio sakinio ir rašiau apie "sausos adatos" techniką). Viskas tiksliai įleista, sukalta, kas nereikalinga – paslėpta, objektai parinkti kruopščiai ir su meile. Bet žiūrint subjektyviai – jau gana. Aš pasiilgau grafikos. Jonaiti, trauk adatas ir raižyk.