Dainuoja "Aukuras"

Klaipėdos miesto savivaldybės mišriam chorui "Aukuras" Vilniuje atskiro pristatymo nebereikia. Prieš dvejus metus choras buvo Vilniaus dienų svečias, ne kartą kolektyvas dainavo ir "Muzikų paraduose" Filharmonijoje. Todėl nenuostabu, kad į Lietuvos muzikų sąjungos rengtą naujos choro kompaktinės plokštelės pristatymą sekmadienį, spalio 2 dieną, Rotušėn prigužėjo artipilnė salė vilniečių, "Aukuro" gerbėjų.

Koncertą vedęs muzikologas Viktoras Gerulaitis, vardydamas choro gastrolių maršrutus ir laimėtus prizus tarptautiniuose konkursuose (o jų jau trylika!), atkreipė dėmesį ne tik į tai, kad visi chore dainuojantys dainininkai turi muzikinį išsilavinimą, nors ir ne visi gyvena iš muzikos, bet taip pat ir pasigailėjo, kad, regis, šis choras yra labiau laukiamas ir dažniau koncertuoja užsienio valstybėse negu Lietuvoje. Jau pirmosios choro padainuotos lietuvių liaudies dainos "Anoj pusėj Nemuno" ir "Oi, giria, giria" (M.K. Čiurlionio išdailos) leido pajusti šio apgailestavimo priežastį: nuo pirmųjų garsų galima buvo gėrėtis choro kuriamu aksominiu, sodriu, puikiai subalansuotu skambesiu, švaria intonacija. Choro vadovo ir dirigento Alfonso Vildžiūno drąsiai vedami choristai iš šių tarsi paprastučių liaudies dainų tvėrė didingai dramatiškas drobes. Liko tik apgailestauti, kad choras, kiekvieną dainą pristatydamas, apsiribojo tradiciškais trimis posmais ir neleido ilgiau pasimėgauti šiomis liaudies dainomis.

Toliau koncerte skambėję su kolektyvu nuolat bendradarbiaujančių kompozitorių Algirdo Martinaičio ("Laud Dei"), Jono Tamulionio ("Ite, musice est!" ir "La luna asoma"), Nijolės Sinkevičiūtės ("Carpe diem") ir Remigijaus Šileikos ("Po gimtadienio") kūriniai atksleidė ir choro virtuozines intonacines galimybes, ir polinkį pašmaikštauti, ir siekį laužyti stereotipus bei nuolat teigti, kad choras – nebūtinai vien "rimtas ir nuobodus dalykas". Tačiau ar tai būtų subtilus žaismas lotyniškomis "klišėmis", ar "kito rytmečio impresijos", ar uždeganti habanera, visų kūrinių interpretacijas jungė puikus garso kokybės ir saiko pojūtis, intonacijos valdymas atliekant net ir pačius sudėtingiausius harmoninius darinius ar didingiausias kulminacijas.

Koncertą vainikavo amerikiečių liaudies daina "Oh Shenandoah" ir trys spiričiueliai – jie ne tik pristatė jaunąjį choro dirigentą Tomą Ambrozaitį (akivaizdu, kad iš šio talentingo jauno muziko ateity verta tikėtis gražių darbų), chore dainuojančią solistę Ritą Urniežienę ir dažnai su "Aukuro" choru kartu koncertuojantį pianistą Saulių Šiaučiulį, bet ir dar kartą atskleidė, koks lankstus ir stilistiškai įvairus šis kolektyvas. Nepastebimai pralėkusi valanda bent trumpam leido pasijusti tarsi gaivaus pajūrio vėjo gūsio į Vilnių atnešto "Aukuro" dalelyte. Po tokio koncerto, atrodo, nesunku suprasti, kas sukviečia šiuos ne vien Klaipėdoje įsikūrusius žmones į nuolatines repeticijas, kas išlaiko juos kartu dainuojančius jau daugiau nei dešimt metų.

Zenonas Vingrys