Įspūdis. Olandiškas peizažas

Nathaniel Mellors. "Macgoohansoc"

Sėdžiu po medžiu ir žiūriu į dangų. Ant kalno, kuris vadinamas "Ibid. Projektai", vėjas Pamodernys gainioja debesis. Svajoju apie Maaike Schoorel tapybą ir galvoju apie Nathanielio Mellorso penkių dalių videoinstaliaciją.

Man Maaike Schoorel tapyba – tai kamienas, kurio paviršių galiu apčiuopti ir kurio syvų energija perbėga ir mano gyslomis. Šio ąžuolo (tai vis mano baltiškoji pasąmonė) šaknys, manau, siekia XVII amžiaus Olandiją ir "mažųjų olandų" peizažus, natiurmortus, buitines kompozicijas. Prisimename ir Hippolyte’ą Taine’ą. Gal idealios olandiškosios sąlygos akiai lavinti suponavo dėmesį toninei tapybai? Pilkšvi tonai mus apgaubia sidabriška paslaptimi, išnyksta vienas kitame žemo horizonto lyriniuose vaizdeliuose. Kiek tonų Maaike Schoorel paveiksluose? Begalybė gelsvų ir rausvų, jie sukuria jaukaus, šilto ir net saldaus pasaulio viziją. Šis koloritas toks malonus akiai, kad tampa artimu kūniškai. Stebiu susiliejančias erdves (pasakoja, kad tapytoja dirba ilgai ir naudoja labai daug skiediklio), pamažu ištirpstu jose, paskęstu… Antra vertus, užburia japoniškas organiškumas: žmogus ir migloje susilydantys jo aplinkos daiktai, apgaubtos šydo minkštos formos. Ir tik detalės detalė tarsi užuomina vaizduotėje atkuria grafiną ar mergaitės veidelį. Maža smulkmena yra didinga ir tokia svarbi, reikšminga. Čia visko nedaug, bet prasminga, tarsi šešėliai ant Roberto Rauschenbergo baltųjų drobių. Lyg sustabdyta akimirka, kuria, matyt, žavėjosi Salvadoras Dali, žvelgdamas į Jano Vermeerio siuvėją. Kerinti milimetrinės detalės išraiška daugiasluoksnėje aliejinėje tapyboje, kuri imituoja visus akvarelės išorės skaidrumo efektus. Erdvės švyti iš vidaus. Galbūt savo prisiminimų albume panašią šviesą rasime Dalios Kasčiūnaitės vizijose arba Rūtos Katiliūtės rūkuose. Tačiau mūsų tapyba atrodys pernelyg spalvota ir abstrakti.

Maaike Schoorel. "Piknikas (sutemos)"

Maaike Schoorel paveiksluose prigimtinis drobės rupumas – toks materialus ir čia pat toks sunkiai apibrėžiamas vaizdų voratinklis. Kaip pasakiškas šilko rūbas, telpantis riešuto kevale. Mistiška ir konkretu: ieškau Ados dukterų sode laiško ir grafino. Matau tik skvarbius žvilgsnius ir blyksnius ant stiklo.

Greta rodomi Nathanielio Mellorso videodarbai – tai tarsi plaukiantys debesys, kurie kiekvieną sekundę kinta. Debesys, kuriuos kadaise gainiojo Jeanas Lucas Godard’as, Spike’as Milliganas, Wyndhamas Lewis ar Throbbingas Gristle’as. Nieko nejaučiu, tik bandau prisiminti ir galvoju. Apie naująjį herojų, paplūdusį krauju ir kartojantį Rembo monologą apie karą Vietname. Apie subtitrus fantastiniuose filmuose… Kažkada buvau nedėmesinga, todėl turiu užsukti į videoteką. Lyg siaubo filme namų darbų nepadarau ir nieko negaliu išsiaiškinti, tik nujausti arba cituoti vaizdžią frazę: autorių domina emocijų labirintai. Bet aš nenoriu jais klaidžioti, nors jie nėra tokie baisūs, greičiau butaforiniai ir gana komiški. Žinomų filmų parafrazės teatrališkos, režisuotos, profesionaliai sumodeliuotos – šmaikštu ir ironiška. Kaip ir instaliacijos dalis iš netašytų lentgalių, juodo plastiko ir jūros putos kamuolių su įbrėžtais vardais – tai amžinas pasaulio konstravimo, lemtingo atsitiktinumo žmogaus gyvenime vaizdinys su žongliravimo ir klounados atributais (švytinti neono lazda ryžių kibire). Efektinga išorė, nepriekaištingas montažas. Vis dėlto galvoju apie vartojimo kultūrą ir gastronomiją – visi reikalingi komponentai yra, prieskonių netrūksta – vartoti galima.

Debesys praplaukė, likau viena prie medžio.