Pasakos turi baigtis laimingai

Kaip nebūna buvusių čekistų, taip nebūna ir buvusių monty paitonų. Naujausias Terry Gilliamo filmas "Broliai Grimai" ("The Brothers Grimm", JAV, Čekija, 2005) išsaugo pašaipią intonaciją ir požiūrį į tikrovę (tegu ir pasakos). Gilliamas beveik sarkastiškai tyčiojasi iš įsivaizdavimų apie žiauriausių pasakų kūrėjų gyvenimą. Aišku, Jacobas (1785–1863) ir Wilhelmas (1786–1859) Grimmai nebuvo tokie, kokie jie parodyti filme, bet šiuo atveju tai visai nesvarbu, nes Gilliamas kuria ne biografinį filmą, o fantaziją apie tai, iš ko gimsta pasaka ir kas ji yra.

Veiksmas nukelia į 1796-uosius, prancūzų okupuotą Vokietiją. Broliai Grimai puikiai gyvena apgaudinėdami patiklius tėvynainius – verčiasi burtais ir užkeikimais. Jiems padeda du aktoriai, su kuriais kartu jie ir rengia įvairiausių egzorcizmų spektaklius. Spektakliai įspūdingi ir tenkina abi puses. Tačiau menininkai, matyt, šiek tiek užsimiršo. Generolas okupantas juos pagauna ir kartu su savo kankinimų meistru Kavaldžiu priverčia vykti į kaimą, kuriame dingsta mergaitės. Broliai mano, kad lengvai įspės jų dingimo paslaptį, t.y. iškels į paviršių savo nežinomų konkurentų triukus. Tačiau kaime viskas pasirodo kitaip – stebuklingas miškas, kuriame dingsta vaikai, pasirodo besąs tikrai stebuklingas, Veidrodžio karalienė – pusiau vampyrė pusiau mumija, pasirodo, sugeba įkvėpti nemirtingą meilę vilkolakiu virtusiam medžiotojui, kuris jai ir medžioja mergaites, kad išgėrusi jų kraują ši atgimtų amžinai jaunystei. Žodžiu, pasakomis netikintys ir jas savo rankomis kuriantys broliai Grimai savo kailiu gali patirti karalienės žodžius, kad tikrovė yra baisesnė už pasaką. Jie turi sugebėti įspėti tikrų burtų (jaučiate Gilliamo ironiją?) paslaptį, kad visi būtų išgelbėti ir pasaka baigtųsi laimingai.

Gilliamas akivaizdžiai pasiilgęs kino, kurio nekūrė bene aštuonerius metus ("Baimė ir neapykanta Las Vegase" pasirodė 1998-aisiais), o dėl prodiuserių kaltės žlugusį ilgai brandintą projektą "Žmogus, kuris nužudė Don Kichotą" mena tik Gilliamo dokumentinis filmas "Pasimetę La Mančoje". Todėl režisierius džiugiai pasineria į tą pasakos pasaulį, kuriame medžiai sugeba vaikščioti, vilkolakiai – pasiversti žmonėmis, o žmonės – imbieriniais žmogučiais… Tai – grynos, kompiuteriniais efektais ne itin apsunkintos fantazijos pasaulis, kuriame Gilliamas visada jautėsi puikiai, nesvarbu, kad ir ką kurtų – antiutopijas "Brazilija" ir "Dvylika beždžionių", parabolišką "Karalių Žveją" ar barokiškus "Barono Miunchauzeno nuotykius". Keista, bet stilizacija ir humoro pobūdžiu "Broliai Grimai" artimiausi pirmajam savarankiškam Gilliamo filmui "Jaberwocky" (1976), kuriame pabaisos buvo tokios pat juokingos, o viduramžių personažai – taip pat apsunkinti šiuolaikiškų kompleksų, kaip ir broliai Grimai. Su gera doze humoro vaidindami brolius, aktoriai Mattas Damonas (Vilhelmas) ir Heathas Ledgeris (Jakobas), be abejo, pabrėžia savo personažų polinkį į visai šiuolaikiškas aistras – šlovės troškimą ar vidinių kompleksų kultivavimą. Todėl ir nestebina labiau pramogų verslo žvaigždę primenančio Wilhelmo manieros bei pabrėžtinas Jacobo intelektualumas. Tai tik išryškina niekuo neįpareigojantį Gilliamo žaidimą sugretinant istoriją ir realybę, pasaką ir realybę ar pasaką ir istoriją, o kartu paryškina fantazijos pasaulio universalumą, kuris filme turi ir daug platesnių parafrazių, kad ir meistriškai į šiuolaikinį kičo stilių "išversti" ir atgiję vokiečių romantiko (beje, brolių Grimmų amžininko) Casparo Davido Friedricho paveikslai. Beje, ir visas aktorių ansamblis parinktas puikiai: gražuolei Monicai Bellucci tinka dūlėjančios karalienės grimas, Holivudo baisuoklis Peteris Stormare’as savo Kavaldį paverčia tikru pasakos herojumi – fejerverku, dar "Brazilijoje" pagrindinį vaidmenį kūręs Jonathanas Pryce’as savo generolu pasišaipo ir iš rafinuoto prancūziško snobizmo, ir iš tradicinio vokiško maisto.

Nepaisant visų siaubingų nutikimų ir tirštos žiaurias Grimmų pasakas primenančios baimės atmosferos, fejeriška "Brolių Grimų" realybė visiškai jauki, iš jos nesinori išeiti net į neįprastai rudeniškai šiltą Vilnių. Gilliamas (tiksliau, Veidrodžio karalienė) teisus – realus pasaulis daug baisesnis už išgalvotą.