Teatras

Ko kankinamės, Keni?

Kitas žvilgsnis į "Sirenas"

Olegas Zincovas

"Sirenos" – visai naujas festivalis, pirmą kartą Vilniuje įvykęs praėjusiais metais ir užėmęs kiek anksčiau išnykusio "LIFE" vietą. Festivalio uždaviniai paprasti ir aiškūs: Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą, savo teatro vitriną demonstruoja europinės kultūros erdvėje, todėl programa tiksliai dozuoja santykį naujų nacionalinių spektaklių ir spektaklių, pagal kuriuos galima spręsti apie tarptautinių festivalių madą.

Balansas išlaikomas visur – net jei organizatoriai skelbia, kad akcentuoja socialinę temą, perviršio nesijaučia. Labai norint, kaip socialinį teatrą galima pateikti ir belgo Luko Percevalio šekspyriškąjį "Otelą", ir čechoviškąją "Žuvėdrą", kurią labai lakoniškai ir šiuolaikiškai sukūrė naujas vengrų teatro lyderis Arpado Schillingas, nors aišku, kad festivaliui svarbu ne tiek kitas žvilgsnio į chrestomatinius siužetus rakursas, kiek nauji režisierių vardai. Schillingas, beje, Vilniuje parodė ne vien visą Europą apvažiavusią (pabuvojusią taip pat ir Maskvoje) "Žuvėdrą", bet ir socialinį pamfletą "Juoda šalis". Neaplenkė Vilniaus ir garsus socialinio grotesko hitas "Ronaldas, McDonaldo klounas", su kuriuo argentinietis antiglobalistų numylėtinis Rodrigo Garcķa sėkmingai keliauja po visus festivalius, pradedant nuo Avinjono.

Pagaliau vokiečių trupės "Rimini Protokoll" spektaklis "Sabenattion" – tikras dokumentinio teatro gerbėjų balzamas: buvę bankrutavusios belgų avialinijų "Sabena" darbuotojai kalba ir rodo, kaip mylėjo savo darbą, kokia drama tapo jų atleidimas ir kaip jie sumanė virtualią "Sabena" kompaniją. Ir tai – ne mikrofono teatras, o kažkas panašaus į hepeningą su kalnu teniso kamuoliukų, skraidančiu "kukurūzniko" maketu ir "sandwich-man’u" – žmogumi-reklama, aprengtu pliušinio tigro kostiumu. Gyvenimą teigiantis vadovas apie tai, kaip įsidarbinti: jeigu jus atleido iš darbo, suvaidinkite apie tai spektaklį.

Svarbiausiomis lietuvių programos vilionėmis tapo du eskizai – nebaigti Rimo Tumino ir Oskaro Koršunovo darbai. Ir Antono Čechovo "Trys seserys", statytos Tumino, ir Koršunovo pasirinkta brolių Presniakovų pjesė "Vaidinant auką" festivalyje buvo pristatyti kaip "work in progress", tačiau pristatyti skirtingai: Tumino aktoriai suvaidino du baigtus pjesės veiksmus – trečią ir ketvirtą, o "Auka" parodyta visa, tiesa, su ne iki galo parašyta muzika ir dar kažkokiomis nebaigtomis detalėmis. Vis dėlto abiem atvejais jau galima įsivaizduoti visumos konstrukciją.

Jau dabar matyti "Trijų seserų" aiškumas ir režisūrinio piešinio grynumas, sąmoningo bei emociškai vienodo perspaudimo (seserys visą laiką yra ties isteriškumo riba) ir šaltoko atsiribojimo derinys – tarsi pjesė būtų išrinkta į dalis ir veikėjai sustatyti taip, kad vienam nepavyksta kito prisišaukti. Ar savo girtą monologą sakytų daktaras Čebutykinas, ar filosofuotų sovietinio karininko drabužiais aprengtas Veršininas, žodžiai nyksta tuštumoje – kiti veikėjai išsiskirstę ar nusisukę. Veiksmą lydi monotoniška muzika, tačiau visa, ką įpratome vadinti čechoviškąja atmosfera, yra tarsi galingu siurbliu specialiai išsiurbta iš spektaklio – beorėje erdvėje iš žmogiškų jausmų liko tik nuogas nevilties skeletas. Gaila, kad šis ypač sausas ir formalus isteriškumas įrėminamas sunkiasvore simbolika – virš juodos tuščios pakylos kabo panaši į sodo ar kapinių tvorelė, iš apačios sutvirtinta masyviu mediniu kryžiumi – štai po juo ir gyvena Tumino čechoviškieji veikėjai, kurių istorijos ir charakteriai per šimtą metų apaugo tokia gausybe traktuočių, kad bandyti jas iš naujo painioti gali būti bergždžias darbas. Nors, pavyzdžiui, praktika rodo, kad interpretacijų krizė gresia ne tiek "pavargusiems" klasikiniams tekstams, kiek naujai dramai.

Koršunovo spektaklis "Vaidinant auką", kurtas pagal gana greitai išpopuliarėjusių brolių Presniakovų pjesę, pribloškia tuo, kad iš pirmo žvilgsnio beveik nesiskiria nuo tą pačią pjesę Maskvos dailės teatre stačiusio Kirilo Serebrenikovo spektaklio. Nors abiejų režisierių akivaizdžiai skirtingas sceninis braižas ir detalių niuansai, tekstą jie supranta taip pat: po sceną šmirinėja veikėjai-ženklai, o veiksmas dėliojamas kaip daugiau ar mažiau varijuojančių reprizų kaleidoskopas.

Oskaro Koršunovo niekaip neapkaltinsi fantazijos stoka, tačiau jo pasirinkta Presniakovų siužeto, sukurto kaip "Hamleto" parafrazė, traktuotė priverčia fantaziją aukoti linksmoms smulkmenoms, tarsi svarbiausia režisieriui būtų iliustruoti naujų dramaturgų tezes apie tai, kad režisūra privalo tarnauti autoriui. Koršunovo teatras istorijos apie jaunuolį, kuris naktimis susitinka su nunuodyto tėvo šmėkla, o dienomis vaidina auką kriminaliniuose tyrimuose, nepraplečia papildomomis prasmėmis, bet sąmoningai apsiriboja vienmačių paveikslėlių spalvinimu. Vis dėlto Oskaras Koršunovas – pernelyg protingas režisierius, kad nepastebėtų ir nesuvaidintų net ir šios analogijos. Sakote – plokšti paveikslėliai? Ir patys tai žinome! Ir iš už dekoracijos piktai žvelgia kartoninės animacinio filmo "Pietų parkas" figūrėlės, kurio kiekvienoje serijoje būtinai atsiranda, tarsi pagal absurdo taisykles, vis ta pati auka. Spektaklyje, žinoma, niekas nešaukia kaip filme: "Keni! Jie vėl nužudė Kenį!" – tačiau geresnio epigrafo naujam Koršunovo spektakliui, nors užmušk, nesugalvosi.

Pagal www.smotr.ru