Literatūra

Garbės lentos

aną savaitę Londone

Paulina Pukytė

Kažkada vienoje pasaulio dalyje vyriausybės lygiu manyta (o Baltarusijoje ir dabar tebemanoma), kad žmogaus noras būti geriausiu ir troškimas kabėti socialistinio lenktyniavimo nugalėtojų garbės lentoje gali būti vienintelis ekonomikos ir apskritai progreso variklis. Tokia teorija (o kartu, deja, ir praktika) nepasiteisino, todėl buvo grįžta prie senos tiesos, kad garbė – garbe, o pinigai vis tiek geriau.

Kadangi kapitalistams neteko paragauti socialistinio lenktyniavimo (tai yra vis geresnio darbo už tą patį simbolišką atlyginimą) praktikos, tarp jų yra nemažai tokių, kuriuos (manau, ypač vyriškąją visuomenės dalį) vis dar jaudina tokie klausimai kaip "kas geresnis", "kas didesnis" ir pan.

Anglijoje atsiranda vis daugiau televizijos laidų, vadinamų "100 geriausių...": geriausių dainų, geriausių filmų, geriausių aktorių, geriausių TV reklamų ir taip toliau.

Į Lietuvą toks "formatas" dar lyg ir neatkeliavo. Gal dėl to, kad lietuviškoje televizijoje ir apskritai populiariojoje kultūroje nėra ko klasifikuoti? Abejoju. Net ir visiško niekalo bei šlamšto krūvą galima išskirstyti ir sudėlioti į eilę nuo geriausio iki blogiausio nesiremiant jokiais kriterijais, o tiesiog apsimetant, kad tokia liaudies nuomonė.

Panašiai daroma ir Anglijoje, skirtumas tik toks, kad čia iš tiesų gausybė geros muzikos, gerų filmų, gerų TV reklamų (tiktai kam vienas būtinai turi būti paskelbtas geresniu arba blogesniu už kitą?) ir dar kad čia iš tikrųjų balsuoja liaudis (už tą balsavimą telefonais kažkas dar ir nemažą pinigą susišluoja). Tačiau bėda su tuo televizijos žiūrovų ir šiaip masinės kultūros vartotojų balsavimu renkant "geriausią" yra ta, kad gaunami keistoki rezultatai (nors tai visai ir nekeista, juk liaudies išmintis šiais laikais, kaip žinia, kaupiama spoksant į televizorių). Pavyzdžiui, koks nors Cliffas Richardas atsiduria pirmoje vietoje, o "The Beatles" ir "Queen" – penkioliktoje ir šešioliktoje.

Jau kažkada rašiau apie "Žymiausio brito" rinkimus televizijoje. Tada (prieš porą metų) didžiųjų britų sąraše buvo tik 10 procentų moterų, iš kurių pusė – karališkosios šeimos narės, todėl nesiskaito, o kitos pateko į jį tik dėl to, kad arba jas pačias rodo per televiziją, arba, geriausiu atveju, jų kūrinių inscenizacijas rodo per televiziją. Tuo tarpu vienas iš pirmųjų teroristų – didysis ir britų tautai daug nusipelnęs Guy’us Faulkes’as, septynioliktame amžiuje norėjęs susprogdinti Anglijos parlamentą, karalių ir visus ministrus, tame sąraše užėmė garbingą 30-tą vietą, tai yra buvo gerokai aukščiau už Tony Blairą, karalių Artūrą, Charles’ą Dickensą, Karalienę Motiną ir netgi... Davidą Beckhamą! Tiesa, Guy’ų šiek tiek lenkė Polas McCartney (19), dabartinė Anglijos karalienė Elžbieta II (24) ir kapitonas Jamesas Cookas (12). Sako, analogiškame sąraše Prancūzijoje Napoleoną nurungė Jacques’as Cousteau. Kalbama, kad vokiečiai neturėjo tokių problemų, nes Hitlerio tiesiog negalėjo įtraukti į nominantų, už kuriuos balsuojama, sąrašą.

Dabar vėl panašus precedentas, tik dar didesnis užmojis: žurnalas "Prospect" savo nuožiūra surašė 100 "žymiausių mąstytojų" ir pakvietė žmones balsuoti, kuris intelektualas yra geriausias jau nebe Anglijoje, o visame pasaulyje! Vadinamieji "intelektualai" – tai ne tik akademikai, filosofai, rašytojai, bet ir politikai, žurnalistai bei klerikalai, tarp kurių ir naujasis popiežius, pasisakantis prieš abortus ir gimimų kontrolę (nemanau, kad jis dėl to atsidurs paskutinėje vietoje). O vadinamieji "žmonės" – tai tie, kurie supranta angliškai ir turi internetinį ryšį. Jau iškart galima įsivaizduoti, koks bus tas sąrašas. Daugiausia jame – amerikiečių. Kaip ir visada, šimto nominantų sąraše – tik dešimt moterų. Britų – keturiolika. Vienintelė britė moteris – Germaine Greer, garsi feministė, akademikė ir rašytoja. Anot laikraščio, savo buvimo sąraše faktą ji pakomentavo taip: "Tai absurdiška ir visiškai nepateisinama. Jiems tiesiog reikėjo įrašyti ką nors iš Australijos." Kažkaip negaliu patikėti, kad ji pasakė tik tiek. Kad nieko neužsiminė apie moterų procentą.

Suinteresuoti asmenys teigia, neva taip populiarinama "aukštoji" kultūra. Televizijoje ir radijuje (kas pasakys, kad radijas – ne pati tinkamiausia priemonė vaizduojamajam menui populiarinti?) jau planuojami dar vieni rinkimai – geriausio visų laikų paveikslo.

Kad ir kaip ten būtų, aš beveik visada žiūriu tokias laidas. Tik ne tas, kurios "populiarina aukštąją kultūrą" (aukštosios kultūros verčiau nueisiu pasižiūrėti į muziejus, teatrus, bibliotekas), o tas, kuriose sudarinėjami geriausių masinės kultūros pasireiškimų sąrašai. Į numeraciją ir hierarchiją juk iš tiesų šiuo atveju galima nekreipti dėmesio. Svarbiausia, kad kai kurie išmintingesni tokių laidų kūrėjai daugumos (t.y. bolševikų – S. Parulskio terminas) balsą naudoja tik kaip pretekstą tam, kad vieniems žiūrovams primintų, o kitus (neseniai Anglijoje gyvenančius) trumpai supažindintų su puikiais filmais, aktoriais, televizijos laidomis, muzika ir t.t., sukurtais per pastarąjį šimtmetį, įtraukdami į laidas "100 geriausių" ir tuos kūrinius, už kuriuos niekas nebalsavo, bei pabrėždami, kad nors masinis žiūrovas jų ir neišrinko geriausiais, jie vis tiek (arba būtent dėl to) labai geri.