Kas geresnio, miestelėnai?

Raimundas Sližys. "Papūga". 2004 m.

Ironiška. Šmaikštu. Net linksma (kas belieka, kai žiūrim į savo pačių atvaizdus, įžūliai besikraipančius paveikslo erdvėje?). Tokie pirmieji trys epitetai šauna į galvą besižvalgant po menininko Raimundo Sližio tapybos parodą "Lietuvos aido" galerijoje.

Menininkas R. Sližys buvo vienas pirmųjų ironizuojančių tapybos atstovų Lietuvos dailėje. Aišku, menant tą faktą, kad ironijos tema lietuvių mene pasireiškė 8–9-ajame dešimtmečiais. Taigi ne per seniausiai. Tokio vėlyvo šios temos įžengimo į lietuvių meno sceną priežastys itin aiškios ir paprastos: vadinamasis aukštasis menas ilgai buvo laikomas garbingoje vietoje ant pjedestalo ir vien mintis, jog jis gali būti nedvasingas, nerimtas ir nesolidus, kėlė šiurpą. Kita priežastis – sovietmečio suvaržymai ir primestos temos. Iš kitų savo kartos atstovų, tapiusių kaimo vaizdus, gamtovaizdžius ir pan., menininkas R. Sližys išsiskyrė tapybos objektu pasirinkęs socialinę miesto erdvę bei jos gyventojus. Konkrečiau – miesčioniją (yra toks apibūdinimas, vis dar yra), jos gyvenimo būdą, vertybes. Pasak menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, pagrindiniu R. Sližio nuopelnu buvo tapybos "sekuliarizacija": "Sližys nesislėpė archaikoje, neieškojo mitologizuotų įvaizdžių, o pasinėrė į savo meto negandas". Tapydamas secesiškus savo personažus R. Sližys nesiima kritiko vaidmens, jis tiesiog ironizuoja tam tikras miesčionių vertybes (kurios gali būti traktuojamos kaip ydos), elgesį, paversdamas tuos didžiagalvius žmogėnus mūsų gyvenimo atspindžiais. Tenka pripažinti, kad mūsų visuomenėje yra ryškiai išreikštos šios trys socialinės grupės: inteligentai, menininkai ir miesčionys. Tiesa, neseniai suklestėjo dar viena grupė, kurios menininko laikais nebuvo – turtingi verslininkai. Bet kuo jie skiriasi nuo miesčionių? Kartkartėmis parodų lankymu, bandant "pasikultūrinti" vaikantis žymias menininkų pavardes, ir pinigais. Apie kiekvieną iš šių grupių galima parašyti ištisus traktatus su jų "nacionaliniais" ypatumais. Bet dabar pakalbėkim apie miesčioniją. Visais laikais gausiausiai paplitusi socialinė grupė buvo ir tebėra miesčionys – pasiturintys vidutinės klasės atstovai. Išvardysiu tik kelis pagrindinius miesčionijos bruožus, bet pradžiai pakaks: jie – statistiniai serialų žiūrovai ir TV laidų "skauda – apiplėšė – nuskriaudė" gerbėjai, juos dažniausiai galima sutikti savaitgaliais pietaujant su šeimomis "Akropolyje" ir pan. vietose, geriausias meno traukos centras – Pilies gatvė, pagrindinis kriterijus renkantis paveikslus savo jaukiems namams – "tik gražus, tikroviškas, na, toks aiškus..", mylimiausia apsipirkimo vieta – Gariūnai, nes iš ten pučia visi mados vėjai... Be jokios kritikos ar smerkimo (argi galėčiau?..).

Aš solidarizuojuosi su menininku R. Sližiu ir nekritikuoju. Dabar, kai išsiaiškinom miesčionijos pagrindinius bruožus, grįžtam prie R. Sližio paveikslų. Kokios ydos ironizuojamos pasitelkiant visą pasipūtusių didžiagalvių žmogėnų paradą? Narciziškumas, tuščiagarbiškumas, pasipūtimas, abejingumas viskam, tik ne sau, apatija, tuštybė. Menininko vaizduojamų žmogelių galvelės taip užlaužtos į dangų, kad jiems net sunku būti atmerktomis akimis, todėl personažai priversti iš padilbų žvelgti į mus – paprastus mirtinguosius. Žvilgsnis keliauja iš viršaus į apačią ir nuslysta pro tave į vieną ar kitą šoną, taip išvengdamas tiesioginio akių kontakto su žiūrovais. Jie taip patenkinti ir susidomėję savimi, kad net nebando kontaktuoti su žiūrovais. Jų galvų dydis proporcingas pasipūtimo lygiui, pro "o" forma sudėtas lūpytes jie tarsi atsainiai mesteli: "Gėrėkitės mumis arba nekęskite, mums vis vien. Meilė sau – štai kas yra visą gyvenimą besitęsiantis romanas".

Lyg kalėdinės eglutės išpuoštos moterys staiposi, kraiposi manieringomis pozomis: viena grakščiai palinkusi prie stalo ir išrietusi dailų užpakaliuką ("Salomėja"), kita rymo ant juodų aukštakulnių batelių, gracingai pakėlusi raudonais nageliais paženklintas rankeles sau prie skruosto ("Šuns grupė"), trečia, plikagalvė storulė, tiesiog drybso paveikslo centre išskėtusi kojas ir akivaizdžiai nuobodžiauja ("Mem"). Moterys dažnai tapomos labai lieknos (ar tik nekvepia šiuolaikine grožio liga – anoreksija?), drabužiai – atviri ir apgludę kūną – neduok dieve, ką nors paslėps. Jos apsirengusios ryškiai kaip papūgos (neveltui šis paukštis kartais išnyra šalia jų) ir prisikrovusios papuošalų, kur tik telpa – skambčioja apyrankių virtinės, kabo auskarai, ant šukuosenų pūpso segių, kaspinėlių, segtukų piramidės, žybčioja vėriniai. Jos bando būti elegantiškos ir rafinuotos, bet... deja, dvelkia tuštuma ir dirbtinumu. Paveiksluose nutapyti vyrukai savo puošeiviškumu ir manieromis taip pat neatsilieka – "stilingi" drbužių deriniai, madingos šukuosenos, želė ištepti plaukai, lakuoti nagai. Ką veikia šis šaržų paradas paveiksluose? Nepatikėsit – nieko. Tiesiog leidžia gėrėtis savimi. Arba ne. Viena ar kita figūra dažniausiai išnyra kuriame nors paveikslo kampe, taip palikdama nemažai erdvės taškuotam, judriam impresionistinio pobūdžio fonui. Jei tapoma grupė žmonių, svarbiausiu dėmesio objektu vis tiek tampa kelios figūros pirmame plane, visi kiti tolsta ir susilieja su spalvingu mažais potėpiukais išmargintu fonu. Koloritas pastelinių spalvų, dominuoja ramūs, blyškūs tonai ir pustoniai. Būdinga minkšta tapymo maniera (teptukas lengvai perbėga paveikslo paviršiumi palikdamas švelnius potėpius), žmonių figūros išnyra ir vėl susilieja abstrakčiame arba dekoratyviame fone, ornamentai primena rafinuotus Klimto ornamentus.

Raimundas Sližys. "Salomėja". 2005 m.

Norom nenorom randi šiokių tokių panašumu su kitu didžiagalvių būtybių tapytoju – Arvydu Bagdžiumi, tapančiu miesčioniškas poniutes didelėm rubuiliškom galvom ir papūstom lūpom, gundančių ar šiaip nuobodžiaujančių dekoratyviais ornamentais ištapytoje erdvėje. Tiesa, skirtingai nei R. Sližio, šios moteriškaitės absoliučiai nuogos ir besimėgaujančios savo nuogybe.

Kažkur skaičiau, esą vargu ar R. Sližys imasi socialinio kritiko rolės. Nejaugi? Juk ironija gali būti užslėpta kritika. Aš tikiu, kad jis nesmerkia nei miesčionijos, nei jiems būdingų vertybių ar ydų (pagaliau visi jų turime...), bet kad bando įgnybti ir pašiepti – net neabejoju. Tarkim, tas pats miesčionių (ir ne tik) itin propaguojamas grožio kultas (ši partikuliarinė vertybė menininko darbuose dažnai sutinkama). Moterys ištapytos jau tokios gražios, tokios gražios – su daugybe sluoksnių papuošalų, kosmetikos, erotiškų drabužių, kad ši tariama odė grožiui (ypač žvilgtelėjus į šaržuotus veidelius) verčia suabejoti jo tikrumu.

Atsiranda abejonių plyšys, kurį tik padidina manieringomis pozomis stovinčios neproporcingos šaržuotos figūros ir viskam (tik ne sau) abejingos savimylos mimika. Menininkas, estetiškai dirbdamas teptuku, tiesiog linksminasi bandydamas lyg ir stumtelėti mus prie suvokimo ribos (antraip kam palikti tam tikras užuominas?), bet kartu ir leisdamas likti nemoralizuojančio stebėtojo rolėje, įžvalgas ir išvadas daryti patiems. Galima teigti, kad jo darbai išlaiko harmoningą pusiasvyrą tarp kičo ir vadinamojo gerojo meno. Jis profesionaliai bando atskleisti kičo esmę estetizuotoje meno šviesoje.

Meno kritikai giria R. Sližį už ironiją miesčioniškumo tematika (visgi didžiausias dėmesys skiriamas siužetui, o ne plastinei išraiškai), o šį tą apie meną nutuokiantys ir nesibaidantys ironijos, net savo atžvilgiu, miestelėnai (supraskit – žiūrovai) graibste graibsto grakščias drobes savo namų puošybai.

Galima teigti, kad jos dažnai (bet ne visada) patenka į tą patį socialinį vakuumą, kuris vaizduojamas paveiksluose. Gal ir čia glūdi koks ironijos grūdas?.. Tiesą sakant, jos gali surasti visur, jei tik labai nori.