Lietuvių kino padangės herojai

Naujasis "Kino" žurnalo numeris pasirodo "agurkų sezono" išvakarėse, tačiau jis rimtai kimba ne į žvaigždžių nuotykius ir paskalas, "kas su kuo, kada ir kur", o į tai, kas vyksta ar vyks Lietuvos kino padangėje – filmų premjeras ir retrospektyvas, būsimus ir neseniai pasibaigusius festivalius, renginius, kurių sulauksime įpusėjus vasarai. Didžiojo kino padangė nelabai skiriasi nuo pasaulio, nes visas pasaulines premjeras matome ne vėliau nei kitų Europos šalių gyventojai, o kartais net ir anksčiau. Skirtumas tik tas, ką iš gausių pasiūlymų atsirenka mūsų platintojai ir rodytojai. Tačiau visada yra galimybė apsilankyti renginiuose, kuriuos organizuoja įsigalėjusiam status quo nepritariantys entuziastai. Todėl būsimieji kino profesionalai ir vėl sulauks "Vasaros media studijos", o kino mėgėjai – "Tinklų" festivalio bei "Forum Cinemas" rengiamos lietuvių kino retrospektyvos, truksiančios net iki ateinančių metų balandžio. Pristatydama žurnalą jo redaktorė Rasa Paukštytė išskyrė kelis žurnalo centrus. Pirmasis, be abejo, susijęs su neseniai ekranuose pasirodžiusia legendinės George’o Lucaso "Žvaigždžių karų" epopėjos pabaiga. "Žvaigždžių karai" paskatino kino kritiką Saulių Macaitį pažvelgti į vadinamojo mokslinės fantastikos kino istoriją, įvardyti kai kurias jos ypatybes ir, jo paties žodžiais tariant, "įrodyti, kad SF zonoje esama ir gilesnių, ir meniškesnių darbų". Straipsnyje "Pasijos pagal Luką ir kitus" garbusis kritikas svarsto apie kūrybinį Lucaso kelią ir teigia, kad jo debiutinis filmas "THX –1138" buvo "kategoriška priešingybė vėliau pasirodysiančių "Žvaigždžių karų" margumui, "patraukliam" vaizdiniam kičui". Kritikas taip pat daug vietos skiria genialiojo Stanley Kubricko filmui "2001: kosminė odisėja" bei kadaise Fritzo Lango "Metropolio" pagimdytai ateities didmiesčių (ir ne tik jų) traktuotės kine tradicijai, kuri savaip atsispindėjo ir Jeano-Luco Godard’o, Terry Gilliamo, Franēois Truffaut, Michaelo Radfordo filmuose. Prie straipsnio šliejasi ir dešimties svarbiausių "kosminių" filmų pristatymas, ir kartu su epopėja užaugusios "Žvaigždžių karų" aktorės – jaunos, žavios, intelektualios bei sportiškos Natalie Portman portretas. Kad jai negresia menkavertiškumo kompleksas, liudija citatos. Pavyzdžiui: "Prieš mane buvo du keliai: pabrėžti figūrą ir grožį arba intelektą. Pasirinkau antrąjį". Mūsų intelektualai vis dar šiek tiek gėdijasi tyrinėti masinę kultūrą, bet gal juos įkvėps amerikiečių psichoanalitiko Jameso F. Iaccino pavyzdys. Psichologas pažvelgė į "Žvaigždžių karus" pasitelkęs Carlo Gustavo Jungo archetipų teoriją. Pagrindiniai jo teiginiai taip pat papildo mokslinės fantastikos kinui skirtą "Kino" dalį.

Antrasis žurnalo herojus yra populiarus rusų beletristas Borisas Akuninas. Jį pristato literatūrologė ir vertėja Rasa Drazdauskienė, o pagal Akunino romaną sukurtą Filipo Jankovskio filmą "Valstybės patarėjas" recenzuoja Živilė Pipinytė. Trečiasis – amerikiečių kino žvaigždė Alas Pacino. Įspūdingą jo portretą žurnalo puslapiuose sukūrė kino kritikas Saulius Macaitis, beje, nepamiršęs atkreipti skaitytojų dėmesio į kai kuriuos jam ir straipsnio herojui būdingus bendrus bruožus – pirmiausia, žinoma, darboholizmą. Nesulaukęs, kada pagaliau ekranuose pasirodys jau senokai žadamas Michaelo Radfordo filmas "Venecijos pirklys", kuriame Alas Pacino suvaidino pagrindinį vaidmenį, Saulius Macaitis pristato ir filmą, ir jo režisierių, o Laima Kreivytė recenzuoja naują režisieriaus Ridley Scotto filmą "Dangaus karalystė".

Dar vienas ir bent jau man mieliausias žurnalo herojus yra sinefilas. Apie savo "kino ligą" žurnalo puslapiuose Rasai Paukštytei pasakoja lietuvių kino, teatro ir televizijos žvaigždė Nijolė Narmontaitė. Tikrai retas atvejis (Lietuvoje), kad kiną kuriantis žmogus taip aistringai žavėtųsi kitų sukurtais filmais. Tačiau pašnekovė pasakoja ne tik apie ją sužavėjusius filmus, bet ir apie savo kelią kine, bendradarbiavimą su garsiais režisieriais Algimantu Puipa, Aleksejumi Germanu, apie ateities planus. Kino ligoniais galima laikyti ir mados pasaulio duetą – Vidą Simanavičiūtę ir Aleksandrą Pogrebnojų. Vladai Kalpokaitei jie papasakojo apie tai, kaip filmų įspūdžiai atsiliepia jų kūrybai. Net iš tų dviejų interviu pradeda ryškėti lietuvių sinefilo paveikslas: jis žavisi Andrejumi Tarkovskiu, Aleksejumi Germanu, Vytauto Žalakevičiaus filmu "Niekas nenorėjo mirti"… Apie tai, kas patiko pirmiesiems prancūzų sinefilams, žavėjimąsi kinu pavertusiems gyvenimo būdu, ir apskritai apie sinefiliją skaitykite Živilės Pipinytės straipsnyje "Kinas – nostalgijos forma".

Kaip visada, pagrindinis žurnalo herojus yra lietuvių kinas. Šie metai jam prasidėjo gerai, nes net du lietuvių filmai buvo parodyti Kanų kino festivalyje. Laukdamas, kol jo "Septynis nematomus žmones" pamatys ir lietuvių žiūrovai, Šarūnas Bartas kino kritikę Neringą Kažukauskaitę pavedžiojo po filmo teritoriją kažkur Kryme. Jo teiginį, kad filmuojamą vietą reikia sukurti, "sugyvinti", nes tai – lyg gyvas organizmas, turintis gyventi, kvėpuoti filme, prisiminiau skaitydamas Lino Vildžiūno recenziją apie Giedrės Beinoriūtės dokumentinį filmą "Vulkanovka. Po didžiojo kino". Kritikas atkreipia dėmesį, jog "taip susiklostė, kad filmas "Vulkanovka. Po didžiojo kino", kuriame Giedrė Beinoriūtė eina prieš pusmetį pramintais Šarūno Barto filmavimo takais Dievo užmirštame užkampyje Krymo stepėse, pasiekė mus anksčiau už "Septynis nematomus žmones" (…) taigi pasekmė aplenkė priežastį ir post scriptum tapo preliudija. Todėl žiūrint "Vulkanovką" apima keistas kino materijos dvilypumo – ir jos tvarumo, ir iliuziškumo – jausmas". Panašų jausmą Živilei Pipinytei sužadino ir prisiminimai apie Arūno Matelio filmą "Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį", taip pat rodytą Kanuose. Ruslano Korostenskio filmas "Airan: dievų keliai" Laimai Kreivytei paliko neapsakomą įspūdį: "Tokio keisto filmo kaip "Airan: dievų keliai" dar nebuvau mačiusi". Įtariu, kad panašių minčių kilo ir Vaidui Jauniškiui, recenzuojančiam Sauliaus Šaltenio kino režisūros debiutą "Debesėlis ir Faustas". Tačiau filmas paskatino kritiką ir rimčiau apibendrinti: "Kadaise klestėjusi ezopinė kalba šiandien tapo sindromu, neleidžiančiu laisvai kalbėti apie tai, apie ką nori, jei turi ką sakyti".

Lietuvių kinas vis dažniau imasi temų, kurios buvo tabu tada, kai toji ezopinė kalba klestėjo, ypač dokumentiniame kine. Linas Vildžiūnas aptaria Sauliaus Beržinio filmą "Rūpestis" apie materialiojo žydų paveldo išsaugojimą Lietuvoje. Pasak autoriaus, "kažin ar toks medžiagos pateikimas gali sužadinti žiūrovų empatiją". Užtat Inesos Kurklietytės "Moterų paslaptys", regis, nusipelnė filmą recenzavusio kritiko Skirmanto Valiulio empatijos. Valiulis recenzavo ir dar vieną "moterišką" filmą – kino veteranės Bytautės Pajėdienės juostą "Primadona" apie operos dainininkę Ireną Milkevičiūtę. Rūta Oginskaitė recenzuoja Algimanto Maceinos filmą "Šalia jūsų", taip pat skirtą kūrėjui – fotografui Rimaldui Vikšraičiui, fiksuojančiam skurdžią Lietuvos kaimiečių buitį. Kad lietuviams taip pat negresia nepilnavertiškumo kompleksai, liudija Neringos Kažukauskaitės reportažas "Triestas mūsų". Čia Vokietijoje gyvenančios amerikietės Noros Hoppe filmą filmuoja Rimvydas Leipus, o reportažo autorė kalbina dar ir filmavimo aikštelėje sutiktus aktorių Mikį Manojlovičių, gerai pažįstamą iš Emiro Kusturicos filmų, bei kompozitorių Peymaną Yazdanianą, dažnai bendradarbiaujanį su genialiuoju Abbasu Kiarostami.

Apie vis dažniau Vilniuje pasirodančius kadaise taip pat egzotiškais laikytus svečius rašo Rūta Oginskaitė. Ji aptaria jau antrąkart šiemet Vilniuje vykusio tarptautinio vaikų ir jaunimo filmų festivalio programos filmus ir supažindina su pavasarį Vilniuje seminarą surengusiu garsiu britų scenaristu ir režisieriumi Simonu van der Borghu. Svečias pateikia daug sveikų ir niekad aktualumo neprarandančių kino scenarijaus virtuvės receptų. Iš jo pamokymų labiausiai įsiminiau vieną: "Ei, lietuviai, kas jums yra? Atrodo, kad jūs mėgstate primesti sau nelaimingą išbalansuotą pabaigą! Kokia čia poza? Kodėl ji jums patinka? Liaukitės."

Jūsų – Jonas Ūbis