Pirmasis

ZT/Hollandia pozicijos

Baigėsi "Naujosios dramos akcija"

Rasa Vasinauskaitė

iliustracija
"Sentimentai"

Pasirodo, norint kurti aktualų probleminį teatrą visai nebūtina vaizduoti aplink supančio šlamšto ar akis badančių socialinių paribių. Žodžio manifestacija gali būti lygiai tokia pat paveiki kaip ir vaizdo, jei tik vaizdas nebus akivaizdi žodžio iliustracija. Regis, kaip tik tokio "žodžio teatro" siekė garsusis italų kino režisierius, rašytojas, kritikas ir eseistas Pieras Paolo Pasolini, kūręs ir teatrui bei teatro žiūrovams. Jo paties kritinės nuostatos esamos realybės atžvilgiu, be abejo, buvo inspiruotos jo laiko ir marksistinių pažiūrų, tačiau kondensuoti šias pažiūras Pasolini pasirinko meno kalbą – žodžio ir vaizdo ryšio kalbą, gerokai lenkiančią tiesmukas nuorodas ir tiesmuką kritiką.

1968 m. Turino miesto teatre statydamas savo "Orgia" Pasolini spektaklio metu leido žiūrovams skaityti ant didžiulių skydų užrašytus: "Teatro erdvė yra mūsų galvose. Čia nėra žiūrovų: teatras yra vienas. Po to, kai mes su jumis kalbėjome, ploti arba švilpti beprasmiška – kalbėkite su mumis. Aktorius yra kritikas. Režisierius yra kritikas. Žiūrovas yra kritikas. Autorius yra kritikos subjektas ir objektas. (...) Teatras nėra masių mediumas; net jei norėtų, negalėtų juo būti. Teatras yra kovos su masių kultūra forma. Korektiška forma!.."

Pasolini, tragiškai žuvusio 1975-aisiais, tekstai mūsų teatro sceną pasiekia... po trisdešimties metų, angliškai, vaidinami olandų aktoriaus Jeroeno Willemso. Jo monospektaktaklis "Balsai" į Lietuvą atkeliauja praėjus beveik aštuoneriems metams nuo premjeros. Per vėlu? Anaiptol. Nes du – Pasolini bei "Shell" valdybos pirmininko Coro Herkströterio – "balsai" pataiko į pačią mūsų gyvenimo šerdį, kai pagaliau beveik fiziškai juntame globalaus bendrabūvio ir naujų valdžios–verslo mechanizmo tepalų "kokybę".

Tarsi nieko ypatinga – scenoje vienas aktorius prie buteliais nukrauto stalo vaizduoja apie save ir savo gyvenimo būdą, pažiūras, verslo plėtrą pasakojančius vyrus (politiką ir verslininką), į kurių pokalbį įsitraukia tai cinikas ir nihilistas intelektualas, tai nusikaltėlis – politiko padlaižys, tai nuotaikai praskaidrinti po vakarėlio užsilikusi "moteriškė". Aktorius keičia kėdes, kalbėjimo ir elgesio manierą, jo kuriami veikėjai atstovauja skirtingiems "postams" bei padėtims, o išorinė transformacija yra ne tik vaidybinės meistrystės, bet ir paties žmogaus, jo idėjų nestabilumo, priklausomybės nuo užimamo posto įrodymas. Pozicijų bei pažiūrų "žodžio teatras" po truputį transformuojasi į reginio teatrą, kur sakinys po sakinio, judesys po judesio mes, žiūrovai, paverčiami savo laiko, savo politikų, net savo pažiūrų ir vertybių kritikais.

"Balsai" – bene ilgiausią sceninę biografiją turintis olandų trupės "ZT/Hollandia" spektaklis. Skirtingos šalys, skirtingos politinės ir visuomeninės aktualijos yra jo gyvybingumo ir ilgaamžiškumo šaltinis. Panašiai, kaip didžiosios korporacijos ar politikos atstovai planuoja savo veiklą keliems dešimtmečiams į priekį, taip 1997-aisiais "Balsų" perspektyvą nubrėžė režisierius Johanas Simonsas, pasitelkęs išties ypatingos sceninės įtaigos aktorių Jeroeną Willemsą. Tai jis, reaguodamas į menkiausią žiūrovų krustelėjimą ar kostelėjimą, jausdamas jų suinteresuotumą ar abejingumą, atsiliepdamas į juoką ar repliką, čia ir dabar varijuoja kritines bei idėjines spektaklio nuostatas, modeliuoja jo ritmą, sustiprina ar sušvelnina kuriamų herojų paveikslus. Tipiški ir kartu universalūs herojų bruožai lipdomi iš klaidžiojančio apsiblaususio žvilgsnio, lūpų kamputį siekiančio piršto virpėjimo, ciniškai išsiviepiančios šypsenos, springstančio, cypiančio juoko ir šmėkštelinčių skirtingų batų. Tereikia pakeisti vietą, persiauti batus, kitaip atsiremti į stalą, kitaip išgerti taurę vyno ar vandens, ir prieš mus – vis kitas savo tiesas dėstantis tipas, tarp kurių su savo sušokta ir suvaidinta istorija apie garbėtrošką intelektualą įsispraudžia šėtoniškas transseksualas – kūniškoji perversija, reliatyvizuojanti bet kokį šventos dorybės ir moralios galios mitą.

iliustracija
"Sentimentai"

Jeroeną Willemsą be išlygų būtų galima pavadinti brechtiškuoju aktoriumi – jo kritinė, pilietinė pozicija yra ne tik sceninė kaukė, bet ir gyvenimo nuostata. Tiksliau – tokia nuostata būdinga ir režisieriui Simonsui, ir jo aktoriams bei spektakliams, kuriamiems pagal socialaus bei politinio teatro taisykles ir vaidinamiems anaiptol ne reprezentacinėse erdvėse. Neatsitiktinai trupės aktoriai ir režisierius, 2000-aisiais įvertinti Europos teatro Naujosios realybės premija, pastaruoju metu dalyvauja vis naujuose tokio teatro projektuose. Tarp jų – "Naujosios dramos akcijoje" parodytas filmas-spektaklis "Sentimentai".

Spektaklis "Sentimentai" – 2003 m. Rūro (Vokietija) trienalės kūdikis, kurtas festivalio užsakymu ir rodytas didžiulėje gamyklos erdvėje; angliakasių gimtinėje apie šachtininko šeimos dramą režisierius Simonsas ir kompozitorius Paulis Koekas pasakoja pasitelkdami Ralfo Rothmanno romaną "Pienas ir anglis" bei Giuseppe’s Verdi muziką. Įspūdingas, sukrečiantis spektaklis ir nufilmuotas nepraranda savo emocinės įtaigos – režisieriaus aktoriams įskiepytas ekstremalios vaidybos būdas, minimalistinis, bet tikslus ir raiškus sceninis sprendimas pajėgus įveikti bet kokias medijas.

Aktorius Willemsas (kartu su režisieriumi ir kompozitoriumi) yra vienas "Sentimentų" autorių bei atlikėjų. Jo vaidinamas Simonas, atvykęs pas mirštančią motiną, prisimena pačias ryškiausias ir skaudžiausias jos bei savo gyvenimo akimirkas: motinos ir italo imigranto meilę, tėvo darbą ir kančią, brolio išgyvenimus, troškų angliakasių miesto orą, skurdą, itališkas vaišes, linksmybes ir šokius bare, motinos nuopuolį ir šeimos griūtį ir, žinoma, savo paties brandą. Simonas, pasakotojas ir dalyvis, savo paties (jaunystėje) antrininkas, čia yra mediumas, restauruojantis įvykius, sugeriantis jų emocinius posūkius, kad pabaigoje prie tyliai užgesusios motinos pravirktų viena iš Verdi arijų. Jo daina, suskambanti tarsi trūkčiojantis kvėpavimas, tarsi susitaikymas ir net atleidimas, vainikuoja visų spektaklyje skambėjusių arijų nuotrupas kaip žodžiais nenusakomo jausmo išraiška.

Simonso spektaklyje lygiaverčiai yra dramos aktoriai, operos dainininkai, muzika ir Verdi operos. Draminės scenos čia nepaprastai jautriai susilieja su operinėmis, tylos ir emocinių įtampų pauzės – su išdidintais, kartojamais, nutrūkstančiais ir vėl prasidedančiais tai šokio, tai kasdieniškais judesiais. Tuščia metalinių trinkelių vaidybos aikštelė, kurią užpildo orkestras ir keli stumdomi kubai, gyvena gatvės ir kambario, aludės ir ligoninės ritmais, kvapais, triukšmais ir skauduliais. Prisiminimai atgyja, stabteli, grįžta į dabartį, vėl atgyja; pasakojimas virsta realiais įvykiais, realūs žmonės pratrūksta džiaugsmu ir neapykanta, kančia ir patyčiomis. Teatro, scenos sąlygiškumas nurungiamas gyvenimo ir išgyvenimų natūralumo, ir šis nesuvaidintas natūralumas (pasigėrėtinų, jokių sceninių tabu nevaržomų aktorių dėka) apima ir žiaurias gyvenimo tiesas, ir jo meilę...

Ketvirtasis "Naujosios dramos akcijos" scenarijus, skirtas olandų trupės "ZT/Hollandia" "pasikėsinimams", buvo vertingas ne vien šiuolaikinio teatro galimybių ar jo kritinės potencijos pažinimo prasme. Jis tik patvirtino kadaise, dar 1973-aisiais, Michelio Foucault užrašytą tiesą: "Meno kūrinyje žmogus randa savo pastogę ir savo vietą"; meno kūrinys gali padėti pažvelgti į save, į mirtį ir nugalėti skausmą.