Muzika

Pianistiniai kontrastai

Vilniaus festivalis ir fortepijono muzika

Aldona Eleonora Radvilaitė

iliustracija
Barry Douglas
M. Raškovskio nuotr.

Vilniaus festivalio koncertų virtinėje dvi dienas iš eilės (birželio 6 ir 7 d.) Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambino dvi skirtingos meninės individualybės, pianistai-virtuozai. Solinę programą atliko Barry Douglasas (Airija), o su orkestru muzikavo Håvardas Gimse (Norvegija).

Barry Douglasas rečitaliui pateikė R. Schumanno "Tris fantastines pjeses", op. 111 (1851), J. Brahmso "Fantazijas", op. 116 (1892) ir F. Schuberto Sonatą B-dur, D 960 (1828). Tai buvo 1986 m. tarptautinio P. Čaikovskio pianistų konkurso laureato, laimėjusio aukso medalį, debiutas Lietuvoje.

Šis virtuozas priskirtinas pianistinei mokyklai, kurios atstovai skambina racionaliai, daugiausia dėmesio skirdami kuo tikslesniam teksto atlikimui, fiksuotam sąlyčiui su klavišais, t.y. garsą išgauna naudodami pirštų attacca. Tylią, ramią muziką jie traktuoja kaip ramybės salą, kurioje niekas nevyksta, t.y. klauso ir perteikia ją statiškai, o kontrastingą, aktyvią skambina impulsyviai, užsidegę.

Koncerto buklete rašoma, kad B. Douglasas yra pasaulyje pripažintas pianistas, stambių romantinių J. Brahmso, P. Čaikovskio, S. Rachmaninovo ir kt. veikalų interpretavimo autoritetas bei rečiau girdimos M. Regerio, B. Britteno, J. Corigliano fortepijoninės muzikos atlikėjas. Pianisto įgrotus pastarųjų trijų autorių koncertus fortepijonui ir orkestrui išleido BMG kompanija; su Prancūzijos radijo simfoniniu orkestru įrašyti M. Regerio Koncertas ir R. Strausso Burleska įvertinti "Diapason d’Or" apdovanojimu. Toliau nušviečiama jo įspūdinga koncertinė veikla, susijusi su Berlyno, Izraelio filharmonijų, Leipcigo "Gewandhaus", Filadelfijos, Čikagos, Klyvlendo, Los Andželo, NHK, Tokijo simfoniniais orkestrais, žymiausiais Londono kolektyvais. Pianistas skambina ir kamerinius kūrinius su žinomais amerikiečių atlikėjais. 2001-aisiais, Bacho metais, B. Douglasas Europos ir JAV miestuose atliko J.S. Bacho "Goldbergo variacijas". Be to, jis ėmė vadovauti kameriniam orkestrui "Camerata Ireland". Pasak Maestro, burti naują kolektyvą jį paskatino menininkų gausa Airijoje.

Gali būti, kad šis patyręs menininkas, pirmąkart pasirodydamas Lietuvoje, jautė didesnę atsakomybę. Pirmoje koncerto dalyje atlikdamas romantinę muziką – brandžius R. Schumanno ir J. Brahmso vėlyvosios kūrybos opusus – buvo kiek įsitempęs, todėl galingi, vyriškai stipriai atliekami pakilios muzikos epizodai skambėjo aštrokai. Romantiniam atlikimo stiliui trukdė fiksuotas garsas lyrinėje ar filosofinių apmąstymų kupinoje muzikoje. "Tuščiausiai" skambėjo trys J. Brahmso "Fantazijų" ciklo Intermezzo: E-dur (Adagio), e-moll (Andante con grazia) ir E-dur (Andantino teneramente). Keistas sumanymas tyliai, monotoniškai dėlioti įvairius skambesius jų neįprasminant ir neatskleidžiant šios muzikos grožio, emocinių niuansų nuvylė ir visa atrodė įkyriai vienoda.

Antroje koncerto dalyje B. Douglasas tarytum nusimetė nuo pečių nepatogumo naštą ir užgrojo visa savo talento jėga. Suskambo sudėtinga, brandi F. Schuberto Sonata B-dur. Jeigu tarp dalių pianistas nebūtų šluostęsis nuo veido prakaito, būtum galėjęs pamanyti, kad jam visiškai lengva skaidriai, šviesiai, labai paprastai skambinti šį prasmingą ir sudėtingą kūrinį.

Atrodė, jog pianistui svarbiausia traktuoti muziką tiksliai, virtuoziškai, nepriekaištingu klasikiniu stiliumi, stengiantis kontrastingai perteikti dinamiką, o ne jautriai reaguoti į detales ir nuotaikų kaitą. Tai sudarė vientisumo įspūdį. Kiek nustebino netikėti sonatos trečiosios (Scherzo) bei ketvirtosios (Allegro ma non troppo) dalių rubato epizodėliai.

Atlikdamas ketvirtąją dalį virtuozas mėgavosi grakščiomis, labai greitomis aukšto registro garsų virtinėmis. Šioje sonatoje jau kokybiškiau skambėjo gaivalingai atliekami forte epizodai, įvairiai buvo nuspalvinti tylūs skambesiai – nuo skaidrių iki beveik matinių.

Sužavėtiems klausytojams karštai prašant, B. Douglasas bisui atliko tris kūrinius: tyliai, trapiai ir paprastai – S. Rachmaninovo Muzikinį momentą Des-dur, labai virtuoziškai ir grakščiai, sukeldamas dar didesnį publikos džiaugsmą – C. Debussy Preliudą iš siuitos "Pour le piano" bei P. Čaikovskio "Rudens dainą" iš ciklo "Metų laikai". Pastarąją paskambino tyliai, kaip mažą niekutį, beveik dvigubai greičiau, nei atlieka rusų pianistai, nekreipdamas dėmesio į polifoninį audinį bei muzikos turinį (beje, kaip ir Rachmaninovo pjesėje), o trioles "sudėliojo" itin laisvai – visišku rubato.

Galima spėti, kad puikiai aprėpiantis sudėtingus stambios formos kūrinius ir staigiais temperamento proveržiais stulbinantis klausytojus virtuozas miniatiūras traktuoja paprastai, neteikdamas jų turiniui ar nuotaikoms ypatingos reikšmės.

Visiškai kitoks koncertas įvyko birželio 7 d. Norvegijos nepriklausomybės 100-ečiui skirtame vakare grojo Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas norvego Øyvindo Gimse‘s. W.A. Mozarto Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 20, d-moll, KV 466, solo partiją atliko jo brolis Håvardas Gimse. Be šio kūrinio, koncerte skambėjo norvegiška muzika: pirmąją dalį pradėjo Arne’s Nordheimo (g. 1931 m.) 1956 m. parašyto Styginių kvarteto transkripcija styginių orkestrui, o antroje vakaro dalyje buvo atliktas Edvardo Griego (1843–1907) Styginių kvartetas Nr. 1, g-moll, op. 27 (styginių orkestrui aranžavo Bjarne Fiskum).

iliustracija
Øyvindas ir Håvardas Gimse

Atviri muzikos grožiui, gyvybingi, įvairius nuotaikos, harmonijos, ritmo, minties ar vaizdinių pasikeitimus ryškiai traktuojantys broliai Gimse kaip tikri gamtos vaikai žavėjo klausytojus kiekviena atliekama fraze, muzikos garsų tėkme ir trykštančiu gyvenimo džiaugsmu.

Įdomus norvegiškų kūrinių pasirinkimas. Tai, kad jie parašyti styginių kvartetams, įpareigojo orkestrą griežti ne tik stengiantis atskleisti muzikos turinį, bet ir nepaprastai tiksliai, sinchroniškai intonuoti.

Arne’s Nordheimo kūrinį, pavadintą "Rendez-vous", kompozitorius apibūdina kaip "muzikinį pasimatymą su prabėgusiais metais". Jame pastebimos dvi dalys. Pirmojoje taupiomis priemonėmis, tarytum vienu metu griežtų daug styginių kvartetų, gana įspūdingai pateikiami įvairūs muzikiniai vaizdiniai bei nuotaikos, atrodytų, atspindintys Norvegijos gamtos įvairovę.

Antrojoje dalyje vyrauja nepaprastai ilgos tylių skambesių linijos, keičiančios ir papildančios viena kitą, besitęsiančios įspūdingai ramiai, bet kartu esama tikros vidinės įtampos. Čia atrodė, kad mūsų kamerinis orkestras pranoko visas ankstesnes savo išraiškos galimybes: tyras, sinchroniškas, nepaprastai švarus ir gražus, ilgai besitęsiantis pianissimo buvo kupinas prasmės ir įtampos. Buvo galima girdėti karštą vasaros dieną Norvegijos plynaukštėse sustingusių akmeninių trolių snaudulį.

Trapiai, virtuoziškai, laisvai ir nuotaikingai W.A. Mozarto Koncerto d-moll solo partiją skambino ir dirigento brolis, temperamentingas, jaunatvišku žavesiu trykštantis Håvardas Gimse. Vilniaus festivalio buklete rašoma, kad jis – vienas žymiausių dabarties Skandinavijos pianistų, laimėjęs įvairių garbingų apdovanojimų, įrašęs per 30 kompaktinių plokštelių, grojęs rečitalius daugelyje prestižinių salių, koncertavęs Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Kroatijoje, Ispanijoje ir Japonijoje. Štai kaip jo grojimą žurnale "Gramophone" apibūdino Guy Rickardsas: "Ryškius ir spalvingus koncertus charakteringai skambino didis, bet neapdainuotas norvegas…"

Vilniaus festivalio vakarą Mozarto muziką pianistas interpretavo pasitelkdamas grakščią juvelyrinę techniką, reaguodamas į menkiausią šviesos ir šešėlių, mažoro ir minoro kaitą. Lėtąją dalį, Andante con moto, skambino romantiškai laisvai, beveik kaip jautriausius Chopino opusus. Įspūdingos buvo greitų dalių gamutės ir trelės, kurias šis talentingas pianistas pažerdavo, savaip įprasmindamas jų trapų bėglumą. Gyvybingai ir ryškiai, su užsidegimu ir labai laisvai buvo atliktos solisto kadencijos.

Stebino dirigento požiūris į šio koncerto orkestrinę partiją. Priešingai nei atliekant norvegišką muziką, čia jis prašė orkestro groti masyviai, sodriau, matyt, norėdamas perteikti šios muzikos dramatinius momentus, kiek goždamas trapius fortepijono garsus, o kartais per stipriais temperamento proveržiais tarsi blaškydamas darnią muzikos tėkmę.

Po koncerto orkestro artistai sakė, esą tai buvęs visai kitoks požiūris į muziką nei prieš kurį laiką orkestrui dirigavusio vokiečių vargonininko Leo Kramerio. Pastarasis primygtai reikalavo Beethoveno Simfoniją groti kuo trapiau, beveik be vibracijos, vis primindamas, kad tai – barokinė muzika.

Øyvindas Gimse puikiai išmano kamerinio orkestro specifiką. Tą byloja ir jo biografijos faktai. Dar studijuodamas jis grojo Norvegijos kameriniame orkestre, dirbo Stavangerio simfoninio bei Norvegijos radijo orkestrų violončelių koncertmeisteriu. 1991–1997 m. buvo Tronheimo simfoninio orkestro violončelių koncertmeisteris, nuo 1997 m. dėsto Tronheimo universiteto Muzikos institute. Ø. Gimse’s diriguojamo orkestro "Trondheim Soloists" (nuo 2001 m. Ø. Gimse vadovauja šiam orkestrui) kartu su soliste Anne-Sophie Mutter atlikti A. Vivaldi "Metų laikai" 2000 m. įvertinti prestižiniais "Amadeus Music Award" ir "Golden Harmony Award" apdovanojimais. Ši garsi smuikininkė apie Ø. Gimse sakė: "Jis pasižymi visomis tarptautinės klasės muziko savybėmis".

Nepaprastai grakščiai, nuotaikingai ir šiltai nuskambėjo E. Griego styginių kvartetas. Žavus, jautrus ir šviesus Ø. Gimse’s muzikos supratimas įkvėpė kamerinį orkestrą groti įspūdingai raiškiai ir gražiai.