Santuokos terapija

Baisiausi dalykai visada vyksta kaimyno bute. Ten, kur gyvena Jonas Jonaitis arba ponas ir ponia Smitai. Tokie eiliniai, tokie paprasti – kaip iš dokumentų pildymo pavyzdžio. Štai jie sėdi priešais mus kiek sutrikę (žiūrovai atsiduria visagalio psichoanalitiko pozicijoje) ir bando išsiaiškinti, kodėl jų santuoka žlunga. Nuobodu? Visai ne. Akivaizdu, kad Džonas (Bradas Pittas) ir Džeinė (Angelina Jolie) nešluostys ašarų į ekrano drobę. Juk jie – tokie šaunūs ir šmaikštūs, tokie savimi patenkinti, kad net gražu žiūrėti. Ir taip iki pergalingos pabaigos. Pramoginis Dougo Limano filmas "Ponas ir ponia Smitai" (JAV, 2005) tiksliai išpildo žanro reikalavimus. Jei parašyta "veiksmo ir specialiųjų efektų komedija" – tai ir juokiesi iš savo, aktorių ar scenaristo kvailumo. O ne žiūri į paraudusias Monicos Belucci akis, kai ją tampo moraliniai traukuliai (tokie egzistencinio tragizmo persmelkti prancūzų "Slaptieji agentai").

Jau seniai pastebėjau, kad gyvenimas imituoja filmus, o ne atvirkščiai. Todėl visokie užekraniniai "romanai", apkalbos ir kitokie viešųjų ryšių triukai yra neatsiejama pramoginės kultūros dalis. Neatsitiktinai šiame filme susitiko du "švieži" išsiskyrėliai, kurių (po)santuokinio gyvenimo istrorijos žiniasklaidai (taigi ir mums) žinomos geriau nei Uspaskicho aukštojo mokslo diplomas. Puikiausiai suprantu, kodėl Angelina Jolie ir Bradas Pittas sutiko filmuotis. Jei poskyrybiniame mano gyvenimo etape kas nors būtų pasiūlęs susprogdinti keletą namų ar mašinų filmavimo paviljone ir "nubausti" nevykusią "antrają pusę", tikrai nebūčiau atsisakęs. Net ir be honoraro – terapiniais sumetimais.

Su neslepiamu pasitenkinimu ponas ir ponia Smitai daužo, šaudo, sprogdina ir lamdo vienas kitą, pasitelkę senąsias (moteriškos gudrybės) ir naująsias (kompiuteriai) technologijas. Didėjant nuolaužų krūvai žiūrovų nuotaika kyla, o idealiam priemiesčio nameliui virtus rūkstančia griuvėsių krūva auditoriją (ir aktorius) apima visiška palaima. Įdomu, ar katarsio stiprumas tiesiog proporcingas filme panaudotų sprogmenų kiekiui?

Užmiršau paminėti mažą smulkmeną – ponas ir ponia Smitai yra samdomi žudikai. Tačiau to nežino ne tik jų kaimynai, bet ir jie patys (penkerius ar šešerius metus pragyventi su žmogumi ir nesužinoti, ką jis iš tiesų veikia? Bet juk čia ne dokumentinis filmas...). Tiksliau, patys jie žino, tik vienas kitam nesako. O melas santuokoje (ir santykiuose) – tai uždelsto veikimo bomba. Apsimelavus gal ir galima įkvėptai sušokti tango, bet tik ne išsaugoti baltą priemiesčio namelį. Nes melas kaip rūdys – kanda giliai, nors tobulai sustygavus atrodo kaip meno kūrinys. Užtat kaip linksma paskui iš naujo dėlioti prisiminimų puzzle – kad prie altoriaus Džeinę vedė ne tėvas, o samdytas aktorius, kad Džonas baigė ne Masačiūsetso technologijos institutą, o dailės istoriją ("garbinga specialybė!" – sušunka Bradas Pittas ir aš linkteliu galvą). Tačiau ne tai svarbiausia.

O svarbiausia tai, kad filmo žaidimas vyksta ne tik tarp aktorių, bet ir tarp jų (ir ne tik jų) vaidmenų. Lengvai ir (auto)ironiškai Angelina Jolie mirkteli Larai Kroft, o Bradas Pittas – šaunuoliui iš "Oušeno vienuoliktuko". Abu (bet kiekvienas atskirai) išsiruošia į tą pačią "neįmanomą misiją".

Tačiau, nors tai ir komedija, yra dalykų, iš kurių juoktis nevalia. Tiksliau, juoktis galima, bet privalu gerbti. Tai moralinis "amerikietiškos svajonės" statytojo kodeksas. Karjera negali būti svarbiau už šeimą. Būkite abu vienodai gabūs ir protingi, bet juk gražiau, kai vakarienę ruošia ji (net jei "šeimyninius" pietus iš tiesų gamina samdomų žudikių firmos merginos). Ir visai logiška, kad jo ginklų arsenalas – garažo požemyje, o jos – viryklės orkaitėje (nenuostabu, kad ten buvo laikomi tik šaltieji ginklai).

Ir toks "sušiuolaikintas" stereotipinių vyriškų ir moteriškų vaidmenų įpakavimo būdas turi gilią pamokomą prasmę (be tos, kad masinė auditorija reiškia didelį pelną). Juk rinkdami G.W. Bushą amerikiečiai balsavo už santuoką. Dėl jos galima dangų su žeme sulyginti. Ar į rinkiminių pažadų paketą buvo įtrauktas ir karas Irake? Bet Irakas – toli, ir sprogimo banga mūsų balto priemiesčio namelio nepasieks. Tiesa, mieli sutuoktiniai Smitai?

Simonas Ližė