Paslaptingi "vyrai"

Ekspozicijos fragmentas

"Stovintys" – taip pavadinta Irmos Balakauskaitės paroda, šiuo metu vykstanti "Arkos" galerijoje, Vilniuje. Ši skulptūrinė instaliacija yra baigiamoji triptiko "Žiūrinčios", "Gyventojai" dalis.

Kūrinio kompoziciją sudaro dešimt medinių natūralaus dydžio vyrų figūrų. Sukonstruotos iš geometrinių plokštumų, ramios, inertiškos, nebendraujančios tarpusavyje masės turi nemažai sąsajų su liaudies skulptūra bei modernizmui būdingų bruožų. Lakoniškas formas pagyvina spalvotas, tapybiškas skulptūrų paviršius, nelygi faktūra.

Mediniai Irmos Balakauskaitės "vyrai", įkomponuoti salės erdvėje, nebyliai pasitinka kiekvieną žiūrovą. Pasitinka visus, bet atsiskleidžia ne kiekvienam. Formų bei idėjų grynumas nesunkiai gali suklaidinti suvokėją. Turiu galvoje skulptūros elementus, tiksliai nurodančius herojų priklausomybę vyriškai lyčiai, falo simbolius, esančius "teisingoje" vietoje. Provokacinis šio kūrinio pobūdis galėtų tapti prielaida psichoanalizės tyrimams, juolab jei prisimintume visą menininkės kūrybos kontekstą (kad ir pirmą triptiko parodą "Žiūrinčios", kur vizualizuotas moters žiūrėjimo į pasaulį taškas). Taigi lytinės energijos sublimacijos versija taip ir sukasi ant liežuvio galo. Bet tai pernelyg akivaizdžiai matoma, kad galėtų būti tik pasąmonės atspindys. Suversti viską Edipo kompleksui reikštų pasiduoti pirmam įspūdžiui ir supaprastinus esmę neatskleisti tiesos. Kas gi iš tikrųjų slypi šioje paslaptingoje kompozicijoje? Juk aiškiai matome, kad autorė kurdama vadovavosi sąmonės sferoje esančiomis idėjomis.

I. Balakauskaitės kūrybai nemažai įtakos turi scenografija, o konkrečiai – lėlių teatras. "Lėlių teatras – tai mano aistra", – prisipažįsta menininkė. Jis labiausiai atitinka jos pasaulėjautą. Čia greičiausiai ir slypi jos keistų, paslaptingų personažų ištakos. Vėliau materializuodama bei reprodukuodama savo herojus, ji atlieka už virvučių tampančio lėlininko funkcijas. Dailininkė neeksploatuoja savojo kūno (tas neretai pasitaiko E. Janso, E. Rakauskaitės kūryboje), bet pasinaudoja "lėlių" kūnais tam, kad išreikštų savo mintis. Laisvai deformuodama juos, dėliodama erdvėje (paroda "Pasjansas"), ji tampa savo teatro režisiere. Lėlė menininkės kūrybinėje filosofijoje – tai tarpinė forma tarp žmogaus ir daikto.

Irma Balakauskaitė. "Stovintys". 2005 m. A. Balakausko nuotraukos

"Stovinčiųjų", kaip ir "Žiūrinčiųjų", personažai nėra nauji atvaizdai autorės kūryboje. Pirmą kartą materializuoti ofortuose, dabar jie veržiasi į erdvę. Negalima nepastebėti, kad iš plokštumos į erdvę transformuoti Irmos Balakauskaitės personažai kur kas stipriau veikia žiūrovą – dialogas tarp kūrinio ir suvokėjo praktiškai negali neužsimegzti. Įdomu ir tai, kad kiekvienai erdvinei kompozicijai randama vis kitokia atlikimo medžiaga, pavyzdžiui, "Žiūrinčioms" pasirinktas putoplastas, buvo siekta imituoti akmenį, "Gyventojai" atsirado popieriaus plenere, o vyrams, autorės teigimu, "šios medžiagos netiko, reikėjo kažko tikresnio", tad "Stovintiems" buvo pasirinkta mediena. Apskritai I. Balakauskaitė savo skulptūrą kuria iš gana nepatvarių, neatsparių aplinkos poveikiui medžiagų. "Man patinka, kad mano darbai nyksta", – sako ji. Tai lyg pasaulio trapumo, laikinumo simbolis jos kūryboje. Spalvinis sprendimas paskutinėje kompozicijoje taip pat sietinas su natūraliais irimo, trupėjimo procesais: prislopintas rudų, pilkų, auksinių atspalvių koloritas, lyg lendančios rūdys, trupantis tinklas.

Vis tiek lieka kažkas paslaptinga Irmos Balakauskaitės "vyruose". Pasak pačios autorės, šis darbas buvo kurtas su meile ir dėkingumu ją supantiems vyrams. "Žiūrinčios" buvo mėginimas atsakyti į klausimą: moteris – kas ji yra? "Stovintys" – tai bandymas parodyti vyrų žiūrėjimo į pasaulį tašką moters akimis, atskleidžiantis dailininkės pasaulėjautą, o "didingumo" simbolis, įrėmintas mediniame dėžės konstrukcijos kūne – tai tik išorinis apvalkalas, kuriame slypi vyriškos esybės paslaptis.