Kinas

Ieškantiems tiesos

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
"Sala"

Lietuvių sinefilai pamažu artėja link Rytų. Tai liudija ir šios savaitės televizijos kino programa, kurioje "sužvejojau" net tris filmus – Honkongo, Pietų Korėjos ir Kinijos.

Lietuvių sinefilų numylėtinis Kim Ki-dukas prieš kelerius metus tapo vienu madingiausių režisierių, kurio filmų laukia dauguma festivalių. Jo kultui atsirasti padėjo filmų mįslingumas, režisieriaus gebėjimas susieti tai, kas iš esmės negali sietis – budizmą ir prievartą. Savamokslis režisierius debiutavo būdamas trisdešimt šešerių. Jo filmuose matome šiuolaikinės civilizacijos "apdorotus" žmones, kurie dažniausiai bėga – nuo savęs, nuo kitų, nuo praeities. Gryniausias Kim Ki-duko stiliaus pavyzdys ir, ko gero, labiausiai vykęs jo filmas man yra 2000 m. sukurta "Sala" (LTV 17 d., 23.50). Tai – ketvirtasis režisieriaus filmas. Kažkas Kim Ki-duko filmus pavadino psichologinėmis dramomis be psichologijos. Manau, kad tai tiksliausias apibūdinimas, nes režisierius stebi ir rodo savo herojus tik tada, kai jie veikia, neslėpdamas, kad stebi juos tarsi kokius gyvūnus ar vabzdžius. "Salos" herojus – nusikaltėlis – slapstosi nuo policijos prie ežero, kuriuo plaukiojančiuose laivuose-nameliuose vyksta keistas gyvenimas: čia žvejojama, susitinkama su prostitutėmis, girtaujama, žudoma ir žudomasi. Viskam vadovauja ryžtinga mergina, kuri neabejinga pabėgėliui. Veiksmo nedaug, žodžių – taip pat, todėl žiūrovai priversti pasiduoti keistam filmo vyksmui, kartais primenančiam net psichoterapijos seansą, o kartais priverčiančiam krūpčioti iš pasibjaurėjimo. "Sala" gali sukelti šoką – kai filmą rodė Venecijos festivalyje, alpo net žurnalistai. Galima ir nenualpti, bet žiūrėjimas, kaip meškerės kabliukai kaišiojami į visas žmogaus kūno angas ir ertmes, nesukelia didelės palaimos. Režisierius ir siekia tokios reakcijos, sakyčiau, tai – jo "firminis" stilius.

Pats Kim Ki-dukas filmo sumanymą aiškino sakydamas, kad personažus ištinkanti meilė yra kaip beprotybė, o jie patys vienas kitam yra kaip masalas. Režisierius sako, kad vyro sala yra moteris, o moters – vyras, tačiau nesiūlyčiau filmo traktuoti vien kaip šio teiginio iliustracijos, nes Kim Ki-dukas neslepia savo meninių intencijų: "Man kadre svarbesnis yra laivas, o ne herojė, geltonas namelis, bet ne herojus". Namelis geltonas ne šiaip sau, nes režisieriui geltona spalva – tai "fantastiško, nežemiško jausmingumo spalva. Scena, kai herojai apsikabina neišsiėmę kabliukų iš savo kūnų, dešimt sekundžių sąmoningai padaryta neryški". Taip režisierius sufleruoja žiūrovams, kad herojai jau išprotėjo.

LNK (18 d. 20.50) parodys vieną įstabiausių kino legendų – Bruce’ą Lee 1972 m. sukurtame filme "Įniršio kumštis". Būtent Lee ir pradėjo kine tą nuostabų kung-fu ir baleto mišinį, kuriuo dabar žavisi visi ir kurį bando eksploatuoti kiekvienas, kas netingi. Aišku, iš laiko distancijos Lee filmai atrodo naivūs ir paprasti, tačiau sutikite, kad tai, kas "spyrių balete" vyksta dabar, yra jau imitacijos imitacija.

iliustracija
"Lilija amžinai"

Bruce’as Lee gimė JAV, tačiau užaugo Honkonge, ten jis vaidino filmuose dar būdamas vaikas. Paskui grįžo į Ameriką, studijavo filosofiją Vašingtono universitete, vaidino Betmeną televizijoje, bet pasaulinės šlovės sulaukė grįžęs į Honkongą ir tapęs karatė filmų žvaigžde. Jam turime būti dėkingi už tai, kad sinefilai atkreipė dėmesį į neįprastą kino reiškinį, kuris vėliau paskatino domėtis ir visu Azijos kinu. Tačiau Lee tradicijos gyvos, tuo galima įsitikinti ir pasižiūrėjus per BTV (20 d. 20.20) rodomą Jeffrey Lau "Kinų odisėją" (2002).

Dabar žvaigždės visų pirma yra dainininkai, tad neabejoju, kad Curtiso Hansono filmas "8 mylia" (TV3, 23 d. 23 val.) neliks be atgarsio, nes pagrindinį filmo herojų vaidina Eminemas. Tai dar vienas amerikietiškas pasakojimas apie žvaigždės gimimą, dar viena Pelenės istorija, kuri baigiasi laimingai. Triušiu vadinamas vaikinas iš skurdžios ir nelaimingos šeimos suras savyje jėgų prasimušti, juolab kad Eminemo herojaus istorija labai primena jo paties gyvenimą.

Clintas Eastwoodas taip pat visada pasakoja istorijas, kurių terapinis poveikis akivaizdus.

LNK (19 d. 22 val.) parodys jo 1999 m. sukurtą filmą "Tikras nusikaltimas". Eastwoodas pats vaidina pagrindinį filmo herojų – prasigėrusį žurnalistą ir mergišių, kuris iš Niujorko perkeliamas į provincijos dienraštį. Vieną dieną jis gauna užduotį padaryti interviu su mirčiai nuteistu žudiku. Tačiau pasidomėjęs nusikaltimo aplinkybėmis, žurnalistas pradeda įtarti, kad žudikas yra kitas žmogus. Eastwoodo herojus turi 12 valandų, kad išgelbėtų nuteisto mirtį gyvybę. Schema – sena kaip kinas, pažiūrėsime, kaip ją "sužais" Eastwoodas.

Tiesos ieškojimas – svarbiausias Vakarų civilizacijos motyvas. Sėkmingiausiai jį išnaudoja detektyvai ir kitokie pramoginiai žanrai. Tačiau juk ir mano mėgstamų "History" kanalo filmų pagrindas – atskleisti tiesą apie Egipto faraonų gyvenimą ar XVI a. marą Londone, ištirti, kas iš tikrųjų buvo Džekas Skerdikas – taip pat neatsiejamas nuo noro sužinoti visą tiesą. Juk net bulvariniai dienraščiai nuolat skelbia, kad pasakys mums tiesą. Tad gal ir sveika žavėtis Rytais, nes nemanau, kad Kim Ki-dukui ar kokiam kitam kūrėjui rūpėtų atskleisti visą tiesą apie save ir pasaulį. Jie žino, kad tiesa neatskleidžiama. Tuo tarpu kas antras amerikiečių filmas (jei ne dar daugiau) remiasi tiesos ieškojimo istorija. LNK (22 d. 20.20) parodys Johno McTiernano filmą "Karas be taisyklių" (2003). Jo herojai taip pat tikisi rasti paaiškinimą, kas įvyko per amerikiečių kareivių operaciją Panamoje, kai žuvo net šeši specialaus dalinio kariai. Filme vaidina puikūs aktoriai – Samuelis L. Jacksonas, Johnas Travolta, Giovanni Ribisi. Visuomet įdomu stebėti, kaip jie juda, kaip šypsosi, kaip reaguoja. Stebėdamas amerikiečių aktorius dar kartą įsitikinu, kad gyvenimas yra spektaklis, kurio tiesa kartais slypi viename žvilgsnyje ar judesyje.

Jūsų – Jonas Ūbis