Praeities atšvaitai

Beatričė Grincevičiūtė A. Baryso nuotr.

Artėjant dainininkės Beatričės Grincevičiūtės 95-ajam gimimo jubiliejui (jį minėsime 2006-aisiais), jos vardas ne tik nepamirštamas, bet vis dažniau susilaukia plunksnos brolių dėmesio. Skaitytojų susidomėjimą žadina dainininkės profesinė praeitis bei asmeninio gyvenimo vingiai. Neeilinės asmenybės, o Beatričė Grincevičiūtė tokia ir buvo, traukia visuomenės dėmesį net ir jų žemiškai kelionei pasibaigus. Dainininkė turėjo tai, dėl ko užmarštis negali pavergti žmonių protų ir širdžių. Ypač pastaraisiais metais tarsi iš gausybės rago pasipylė dainininkę menančios ir jos atminimą puoselėjančios knygos. Besidomintys B. Grincevičiūtės asmenybe įdomių dainininkės biografijos faktų galėjo sužinoti iš Vlado Žuko knygos "Beatričė Grincevičiūtė", Albino Vaičiūno "Ilguva" bei Jadvygos Zinaidos Janulevičiūtės "Kas liko laiškuose". Šiais metais vasario mėnesį išėjo pakartotinis 1982-ųjų metų Tomo Sakalausko knygos "Beatričė" leidimas, papildytas naujais dainininkės biografijos faktais, kurie ankstesniame leidime politiniais sumetimais nebuvo pateikiami.

Gegužės viduryje B. Grincevičiūtės asmenybės ir talento gerbėjai jos vardo memorialiniame bute-muziejuje "Beatričės namai" pasitiko jau trečiąją, naujai išleistą, Jadvygos Zinaidos Janulevičiūtės knygą "Kaune įmintos pėdos". Knygos sutiktuvėse dalytasi prisiminimais apie Grincevičiūtę, vakarą paįvairino muzika – B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokinės Augustės Mockutės (L. Dužinsko fortepijono klasė) atlikti B. Dvariono, E. Blocho ir J. Turinos kūriniai.

Kaunas – pirmoji gyvenimo stotelė, nuo kurios prasidėjo Beatričės muzikinė veikla ir pirmieji nelengvo savarankiško gyvenimo žingsniai. Knygos autorė tarsi paėmusi už rankos vedžioja skaitytoją atgimstančio ir vis tvirtėjančio Kauno gatvėmis, kurios Beatričei buvo pažįstamos ir savos. Iki šiol dar niekieno plunksna nėra palietusi šio be galo reikšmingo ir lemtingo dainininkės gyvenimo periodo, trukusio apie penkiolika metų.

Taigi, 1931-ųjų kovas. "Patogiame dvaro vežimaityje sėdėjo jauna ori ponia ir jos devyniolikmetė dukra, kuri savo povyza atrodė greičiau panaši į septyniolikmetę. Tai buvo Beatričė Grincevičiūtė. Arkliukas, vejamas seno vežėjo, klapsėjo lygiu Suvalkijos keliu: abi keleivės buvo susimąsčiusios ir daugiausia tylėjo", – rašo autorė. Tolesni įvykiai ir sutikti žmonės Beatričei šalia likimo primestų skausmingų išgyvenimų suteiks džiugių akimirkų, kurias su ilgesiu ir nostalgija dainininkė dar ne kartą prisimins vėliau, gyvendama Vilniuje. Kaunas Beatričę pasitiko svetingai, nors ji beveik nemokėjo kalbėti lietuviškai – juk Varšuvoje buvo praleidusi aštuonerius metus. Jau pirmasis šiltas susitikimas su akių daktaru Juozu Nemeikša Beatričės motinai teikė viltį, kad jos dukra daktaro padedama tikrai nepražus. Todėl pirmą kartą palikdama savo aklą vaiką vieną, tarp svetimų, ji galėjo jaustis šiek tiek ramiau.

Būtent čia brendo Beatričės asmenybė ir muzikinis talentas. Visiškai prarastas regėjimas, pirmasis 1937 m. koncertas Kauno "Radiofone" ir, be abejo, pirmosios meilės išgyvenimai – tai patys svarbiausi gyvenimo šiame mieste epizodai, atskleidžiantys stebinantį jaunos asmenybės dvasinį tvirtumą. Jei pamirštume užgesusią šviesą akyse, galėtume sakyti, jog likimas Beatričei buvo palankus. Jai pasisekė, kad pateko į išskirtinį to meto Kauno šviesuolių ratą. Vieni iš reikšmingiausių Beatričės Kaune sutiktų žmonių buvo Marytė ir Juozas Nemeikšos. Šių asmenybių nepaminėti negalime, nes jaunoje Lietuvos valstybėje dar tik pradedant įsigalėti šviesesnėms egzistencijos formoms šie žmonės sugebėjo palankia likimo vaga pakreipti ne vieno pagalbos pritrūkusio žmogaus gyvenimą, tarp jų ir Beatričės. Dabar dainininkės bičiuliai spėlioja, ar nebūtų kitaip pakrypęs Beatričės likimas, jei ne daktaro pagalba – mat jis slapčiomis, Beatričei nežinant, mokėjo už jos dainavimo studijas E. Laumenskienės įsteigtoje Liaudies konservatorijoje. Marytė ir Juozas Nemeikšos savo dvasiniu taurumu, nuoširdumu apie save subūrė nemažai Kauno inteligentų, kurie dažnai rinkdavosi jų bute. Čia nuolat vykdavo muzikos ir poezijos vakarai, juos savo tyru skambiu balsu paįvairindavo Beatričė. Į šiuos namus dažnai užsukdavo V. Mykolaitis-Putinas, juose B. Sruoga grįžęs iš lagerio vakarais skaitydavo "Dievų miško" rankraštį, kurį laiką pas Nemeikšas apsistojo po karo iš Rusijos grįžusi Salomėja Nėris. Juose vyravo ypatinga atmosfera, kuri žmones tiesiog traukte traukdavo, todėl čia, Karo gatvės penktuoju numeriu pažymėtame name, gyvenimas buvo kupinas nuoširdumo ir džiaugsmo. Bendravimas su šiais žmonėmis jaunutę Beatričę mokė optimistiškai žvelgti į gyvenimą ir nepasiduoti likimo užgaidoms.

Gyvenimas Varšuvoje pas garsųjį Emilį Młynarskį, tuometinį Lenkijos "muzikos karalių", ir bendravimas su šios aplinkos intelektualais skyrėsi. Varšuvos aplinka Beatričės atžvilgiu buvo šiltai oficiali. Tuo tarpu Kaune ją supo ypatinga meilė ir šiluma. Nenuostabu, kad aklai mergaitei, gyvenusiai ankštame Aklųjų instituto kambarėlyje, svečiavimasis šiuose namuose buvo vienas džiaugsmingiausių dalykų, o ir Nemeikšos pamėgo jos draugiją.

Apie daktarą J. Nemeikšą knygos sutiktuvių vakaro metu kalbėta nemažai, juolab kad tiek autorė, tiek susirinkę dainininkės bičiuliai šią asmenybę prisiminė labai šiltai. Šis majoro laipsnį turintis Karo ligoninės Akių skyriaus vyr. ordinatorius ir vedėjas buvo be galo geros širdies žmogus ir aktyviai dalyvavo Lietuvos akliesiems globoti įsteigtos draugijos veikloje. Jis buvo žmogus visuomenininkas. Šūkis "daryti tik gera kitiems" jam buvo ne vien gyvenimo kredo, o esminis svertas, nulemdavęs kiekvieną apsisprendimą.

Architektas Augis Gučas prisiminė ypatingai daktarą J. Nemeikšą charakterizuojantį atsitikimą. Vilniuje, per spūstį lipdamas iš troleibuso, daktaras pastebėjo jame palikęs vieną batą; tuomet, kol dar neužsivėrė durys, jis skubiai įmetė ir antrą sakydamas, kad radusiajam iš dviejų batų bus daugiau naudos nei iš vieno. O Beatričę su daktaru siejo ypatingi ryšiai. Tai buvo pirmoji dainininkės meilė, jos širdyje negesusi visą gyvenimą.

Tie, kurie jau buvo skaitę šią knygą, mielai pasidalijo mintimis apie ją. Kaip teigė dainininkės Kauno, o vėliau ir Vilniaus laikų bičiulė ponia Živilė Adomaitienė, savo jaunatvišku spalvingumu ir ryškumu knyga ją sugrąžino į tuos bendravimo su Beatriče laikus, kai jaunystė kėlė dvasios sparnus ir žadino kūrybines idėjas. Tai buvęs nelengvas, tačiau nepaprastai gražus laikotarpis. Dainininkės bičiuliai prisiminė ir Marytę Nemeikšaitę – labai veiklią ir energingą asmenybę, Beatričei atstojusią seserį. Jos iniciatyva 1923 m. Kaune buvo įkurtas privatus vaikų darželis. Ji apsilankė panašiose įstaigose Vokietijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Latvijoje ir Estijoje, domėjosi jų veikla.

Beatričei Kaunas liko jaunystės miestas, kuriame pasiliko mieli ir brangūs žmonės. Vėliau, 1946 m. persikėlusi gyventi į Vilnių, Beatričė dažnai važiuodavo aplankyti Nemeikšų – tų mielų ir paprastų žmonių, kurie jaunutei merginai dovanojo namų jaukumą ir, galime sakyti, šeimą. Tokios neišsemiamos ir gilios buvo šių dviejų žmonių širdys.

Buvimas su Beatriče, malonūs prisiminimai apie šiuos taurius žmones ir jų gyvenimą tarsi trumpam sustabdė dabartį. Beatričės gyvenimas – pamokanti istorija kiekvienam siekiančiam savo tikslo ar kovojančiam su likimu. Tai buvo tylus maištas prieš likimą, praradusi regėjimą Beatričė sau kelią nušvietė širdies švytėjimu. Pasak knygos autorės, "Beatričė matė ne akimis, o širdimi".