Dailė

Paribio kultūros zonos

VDA diplomantų darbai

Marius Zavadskis

iliustracija
Mariaus Skudžinsko ekspozicijos fragmentas

Birželio 3–9 d. Užupio "Galeroje" veikė Mariaus Skudžinsko darbų paroda "REFERratas". Tai diplominis VDA magistranto projektas, kurį būtų galima pavadinti narcizišku autoportretu arba tapatybės paieškų lauku, nubarstytu atpažinimo ir susitapatinimo reikalaujančiais ženklais. Net ne ženklais, o nedideliais pasakojimais. Mat jam visada svarbu savo darbais papasakoti kokią istoriją. Istorijos margos, margi ir jų pateikimo būdai. Pasakojimą Marius konstruoja visomis prieinamomis priemonėmis: dirbina skulptūrą, renčia instaliaciją, meistrauja objektus, naudoja rašytinį tekstą, provokuoja žiūrovus tiesiogiai įsitraukti į meno kūrino išgyvenimą.

Autorių labiausiai domina topografiniai bei socialiniai tapatybės aspektai, turbūt aktualiausi jaunam žmogui, atsidūrusiam sparčiai kintančių socialinių ir ekonominių faktorių akivaizdoje.

Prie įėjimo žiūrovą pasitinkanti instaliacija "Akinius nusiimk...", persmelkta iniciacijos ritualo nuojauta. Matome barjerą, tarsi perskiriantį tapatybės erdvę į dvi dalis: vienoje kaupiasi intymūs sentimentai ir galimi būsimos krypties pasirinkimo variantai, kitoje – atšiauri viešosios erdvės sfera, pasmerkianti subjektą nomadiškoms klajonėms ir nuolatinei galios sistemos kontrolei. Bilietų kasos langelis – savotiški vartai, pro kuriuos iškeliaujama su bilietu į vieną pusę. Prieš akis lieka tik jaunystės atminimų prisigėręs krėslas ir galimybė pagal nuotaiką kaitalioti iš anksto "iškeptą" televizoriaus transliuojamą žinią, kurti savo tapatybę.

Siekdamas apibrėžti savo laikyseną šiuolaikinio meno akivaizdoje Marius renkasi transgresijos strategiją. Jis peržengia visuotinai pripažintus autoritetus ir jų sukurtas ribas tam, kad galėtų iš naujo apibrėžti autentiškų vertybių ribas. Štai pagal savo paties kūrybinius metodus plėvelėn įsuptas tyso didysis pakuotojas Christo. Dabar jis jau nugalėtas ir suvartotas, o jo autoritetas suvirškintas ir adaptuotas specifiniams susitapatinimo poreikiams. "Soskaras" sarkastiškai interpretuoja verslo struktūrų ir medijų ir eksploatuojamą "žvaigždžių industriją". Autorius taikliai demonstruoja nevykėlišką su prekiniu ženklu tapatintis bandančio žmogaus situaciją. Įvairiausi čempionų kultūros šlovės ir pripažinimo ženklai čia tampa apgailėtinu šlamšto kratiniu.

Tuo tarpu chrestomatinis Meret Oppenheim kailiniuotasis puodelis tiesiog prilyginamas televiziniam simuliakrui. Tai tik dar viena originalo neturinčios kopijos kopija.

Galiausiai – vaikišką žaidimą primenantis "Anonimo skeneris", kurio metalinis šratas iš lėto piešia atpažįstamą raštą. Taip deklaruojama, jog tik laisvas savitikslis judesys, žaidimas, kūryba tėra pajėgi iš nulių masės išplėšti kad ir ne pirmarūšius, bet individualius bruožus, užtikrinti vienokią ar kitokią tapatybę.

Visai Mariaus ekspozicijai būdinga underground pozicija. Savo darbuose autorius kvestionuoja pripažintus autoritetus ir manipuliacines visuomenines struktūras, kritikuoja masinės kultūros fetišus, renkasi "žemojo" meno estetiką, eksploatuoja viešumoje slopinamą kūniškumą ir seksualumą, renkasi žaidybišką kūrybos strategiją, darbuose naudoja kasdieninius, asmeninius daiktus, slengo retoriką. Šiuo atveju marginali paribio kultūra eilinį kartą tampa viešosios kultūros idėjų šaltiniu bei gyvybingumo garantu. Parodos eksponavimui pasirinkta alternatyvi erdvė netik sukuria adekvatų foną eksponuojamiems darbams, bet ir organiškai pratęsia Mariaus vystomą mintį.

Manipuliuodamas visuotinai paplitusiomis populiariosios kultūros, žiniasklaidos klišėmis, tiesioginėmis klasikinių modernaus meno kūrinių citatomis, remdamasis teorinėmis įžvalgomis ir asmenine patirtimi Marius konstruoja racionaliai apgalvotą ekspoziciją, konceptualiai išreiškia aktualias idėjas.