ŠMC TV sugrįžta

Šį savaitgalį TV1 kanalo eteryje prasideda šeštadieniniai pirmojo Šiuolaikinio meno centro televizijos sezono laidų kartojimai.

Kiekviena laida paskutinė

"Argi nekrologas nebūtų geriausias laidos anonsas?" – nuskambėjo pasiūlymas autorinėje Evaldo Janso ŠMC TV laidoje prieš gerą mėnesį. Po keleto savaičių eteryje pasirodė "Laida, kurios nebuvo", sumontuota iš kadrų, nepanaudotų netgi montuojant pirmąjį epizodą, pavadintą "Kas liko už kadro / Behind the Scenes". Joje susipynė animacija, kūrėjų pokalbiai iš ateities, laidos nemačiusių žiūrovų atsiliepimai, kolegų palinkėjimai prieš startą ir niekada laidos neprodiusavusių prodiuserių išpažintys paliekant komandą. Sugrįžimo žanras, rodos, populiariausias ir neišsenkantis yra kaip tik pramogų industrijoje. Tokia įprasta procedūra kaip sezono laidų kartojimas šią vasarą ŠMC TV orbitoje ne tik atlieka įprastą auditorijos plėtimo funkciją, bet ir tampa nauju amplua sugrįžimui pas laidos nemačiusį žiūrovą.

Nuo praėjusių metų spalio 35 ŠMC TV laidos pasiekė TV1 eterį; bet vis tiek potencialūs jos žiūrovai laidą perkrikštijo "nematoma televizija". Prisiminus ankstyviausiuosius laidos šūkius "Kiekvienam žiūrovui – po laidą" ir "Nesėkmė – mūsų draudimo agentas" netenka stebėtis, kad eterio ir auditorijos audeklas klostosi nevisai taip, kaip įprasta. Vienintelės šiuolaikinio meno galerijos Vilniuje vadovė Vita Zaman-Cookson laidą pavadino intervencija į normalybę; vieno iš dienraščių žurnalistė apžvalgininkė Živilė Viteikaitė pareiškė, kad ŠMC TV yra blogis, o pirmoji laida buvo sutikta gaja replika "Beavis ir Butthead daro Dogmą Vilniuje"; jos dar nematęs nepasirašęs šio savaitraščio tinklapio lankytojas išreiškė nuogąstavimą, kad transliacijos gali tapti "skurdo ir patologijų, degeneratų įpročių eksponavimu ir mėgavimusi jais". Tuo tarpu ŠMC TV sukūrė ir apleido realybės metašou žanrą ir visus privalumus, dėl kurių jis buvo pasirinktas; ji buvo leidžiama kuo įvairiausiais laidos formatais – įsivaizduojamos bendruomenės vertybių, televizijos kanonų ir montažo prilaikomais daugialypės informacijos srautais, filmais, autorinėmis menininkų laidomis, pseudoreklaminiais klipais, interviu. Po "nebuvusios" laidos eina bandymas sugrįžti. Tačiau ar tikrai po jos?

Kiekviena laida pilotinė

Vienas įsimintiniausių pramogų verslo istorijoje sugrįžimų įvyko kino ekrane – filme "Sunset Boulevard" (1950). Tai pagyvenusios aktorės grįžimas į filmavimo aikštelę, kuriuo tiki tik ji pati. Beje, jis įvyksta tik mirus jos vienintelei draugei – beždžionei; dar neteko girdėti nuomonės, kad ši beždžionės mirtis simbolizuotų persikėlimą į aukštesnį evoliucijos lygį, tačiau filme ji akivaizdžiai paskatina hermetiškos realybės įsiliejimą į išorinį pasaulį – ar atvirkščiai – ir įtvirtina fikciją realybėje bei paskatina toliau vykusius įvykius likti kino juostoje.

Televizijoje viena ryškiausių sugrįžimo formų, neskaitant pastaruoju metu pasirodančių serialų ar realybės šou (skirtų aktorių, režisierių ir pan. sugrįžimui į ekraną), yra įvairiausių televizijos epochų, modelių ir personažų atsikartojimas animaciniame seriale "Simpsonai". Manoma, kad tai kone didžiausią žiūrovų, t.y. televizijos žinovų, auditoriją pasiekiantis produktas, nes, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonės jame gali atpažinti savo anūkams jau nematomus šeštojo dešimtmečio televizijos personažus, o anūkai gali tapatintis su Michaelo Jacksono teismo ir kramtomosios gumos popierėlių herojų kultūra.

ŠMC TV, su Simpsonų šeima galinti lygintis bent keletu bendrų bruožų (kolektyvinis arba anoniminis scenarijus, komandinis darbas, intelektualinės pramogos žanras, o dabar jau ir kartojimas), transliuodama, kartodama ir kitaip mėgindama pasiekti auditoriją, susiduria su kiek kitokia užduotimi. Skirtumas visų pirma kyla iš kitokios žinių pozicijos: ŠMC televizijos užduotis, kad ir kaip ji būtų pateikiama, yra skleisti profesionalias žinias. Pasinaudojant įvairių sričių žiniomis, laida panaudojama kaip ekspozicijos, viešumo ir diskusijų erdvė, iškelianti šiuolaikiniam menui ir kritiškai kultūrai rūpimus klausimus ir idėjas. Metašou žanras yra tvirtas argumentas televizijos žiūrovui-žinovui, įrodantis kūrėjų sąmoningumą medijų atžvilgiu, tačiau tai, ką jos kūrėjai cituoja ir kartoja, žiūrovui daugeliu atvejų yra visiškai nauja. O kodėl tik žiūrovui? Visa, kas kartojama ŠMC laidoje, gali būti visiškai nauja: tai ideali terpė fiktyvioms citatoms, jei kada nors pritrūktų jau egzistuojančių, startui ir asmeninėms televizijos vizijoms, nes tai, kas vyksta ekrane, yra jau istorinė televizija. Blanchot apie rašytoją kartą yra sakęs, kad rašytojo niekada nėra – jis visuomet tampa; televizija, beveik automatiškai kuriama atviro, beveik anoniminio kolektyvo ir kas savaitę išvystanti eterį, tampa dar greičiau.

Virginija Januškevičiūtė