Vaikiško pasaulio atspindžiai

Simeno Johano fotografija

Mykolo Žilinsko dailės galerijoje atidaryta šiuolaikinio norvegų fotografo Simeno Johano fotografijų paroda "Nematytų daiktų atvaizdavimas". Parodos rengėjai – M. Žilinsko dailės galerija ir fondas "3,14", įsikūręs Norvegijoje, Bergene.

Šiuo metu Niujorke gyvenantis fotomenininkas yra populiarus Europoje. Simenas Johanas 1992 m. vizualinius metus studijavo Lugnetsholane, Švedijoje, o 1995 m. mokėsi Vizualiųjų menų mokykloje Niujorke. Jis kuria ne tik fotokoliažus, kurie eksponuojami šioje parodoje, bet ir videofilmus, skulptūras. Menininkas dažnai dalyvauja grupinėse parodose, rengia ir personalines parodas. S. Johano fotografijų kolekcijas galima pamatyti Bruklino meno muziejuje, Šiuolaikinio meno muziejuje Los Andžele.

Kaune veikiančioje parodoje eksponuojamos dviejų meninių ciklų "Nematytų daiktų akivaizdumas"(2000–2001) ir "Kilmės vieta"(2002–2003) darbai. Nemažo formato fotografijos atliktos skaitmeninėmis technologijomis. Fotografijose fiksuojamas sudėtingas ir komplikuotas vaiko pasaulis, kuriame suaugusiajam tarsi nėra vietos. Jis gali būti tik stebėtojas ir pažvelgti į vaikų pasaulį iš šalies, suaugusiojo akimis, o vaiko žvilgsnyje, jo potyriuose įžvelgti gal ir savo atspindį. Daugelio pirmojo ciklo fotografijų centras yra vaikas, netikėtoje, mistiškai paslaptingoje aplinkoje žvelgiantis į aplinkinį pasaulį su nuostaba arba su siaubu, su baime arba su ilgesiu. Menininkas kuria teatralizuotas siurrealistines scenas, kuriose realybės detales sulydo su fantastiniais elementais. Kiekviename darbe aktualizuojamas tikrovės ir iliuzijos santykis, mėginamos trinti ribos tarp dviejų nesuderinamų realybių.

Šiame sukonstruotame, surežisuotame S. Johano fotografijos pasaulyje susipina spalvų kontrastai, čia gausu daiktų, objektų, turinčių simbolinę prasmę. Dažna fotografija atrodo perkrauta daiktais, pernelyg teatralizuota, tačiau autorius meistriškai sukuria savojo atvaizdo vientisumą, kuriame išryškinami keli planai: vaiko akys, jo veido išraiška, daiktai ir detalės, spalvos ir šešėliai. Kiekvienoje eksponuojamoje fotografijoje vaizduojama scena yra įtaigi, provokuojanti pažvelgti į jo siūlomą pasaulio modelį, kitaip pamatyti pasaulį, o kartu ir save.

Visos parodoje eksponuojamos fotografijos neturi pavadinimo, tarsi autorius siūlytų pačiam žiūrovui jį sugalvoti, pačiam surasti raktą fotografijos interpretacijai.

S. Johano fotografijose dažnai keičiami aplinkos motyvai, daiktai, tačiau beveik visuose darbuose išlieka numesto, negyvo, sulaužyto ar suplėšyto žaislo ar netvarkingai sumestų žaislų krūvos motyvas – kaip gyvybės iliuzija. Vaikas ir žaislai yra tarsi du skirtingi, nesusiliečiantys pasauliai. Net ir rankoje žaislą laikantis vaikas yra įsižiūrėjęs į kažką, kas slypi už žaislo, jis ieško kažkokios kitos, tik jam vienam suprantamos prasmės.

Vienoje fotografijoje vaizduojamas apleistas kambarys, kitoje – didingas ir šaltas miestas, dar kitoje – įspūdingas mistinis gamtos peizažas. S. Johanas yra gerai įvaldęs koliažines peizažo formas, jos įvairiais aspektais praturtina menininko kuriamus vaizdus. Sudegusio, nusiaubto, negyvo miško vaizdas sukelia nemažai aliuzijų su vaikiškų fantastinių knygų iliustracijomis ar su siurrealistiniais Salvadoro Dali piešiniais. Meninėje S. Johano fotografijoje miškas yra negyvas, aplink medžius mėtosi žaislai, apraišioti spalvota medžiaga, visos detalės kuria katastrofos, nepaaiškinamos grėsmės iliuziją, provokuoja.

Visų S. Johano fotografijų meninė erdvė yra užpildyta gausybe detalių ir daiktų, jo fotokoliažai itin spalvingi ir mistiški. Vaikas jo fotografijose – vienišas, priešiškas suaugusiųjų pasauliui, dar tik ieškantis savojo santykio su baugia ir grėsminga aplinka, dar tik mėginantis ją suvokti.