Pilietis Hughes’as

Martinas Scorsese ir šiemet negavo "Oskaro". Vienas amerikiečių kritikas tai išpranašavo dar prieš ceremoniją, sakydamas, kad "Mergina, verta milijono" gaus "Oskarą" todėl, kad jaudina visus, o "Aviatorius" negaus, nes yra pernelyg šaltas ir "išprotautas" filmas. Toks skirstymas atspindi plačiųjų masių (tarp jų ir dalies kritikų) požiūrį į Scorsese’s filmus. Jie pernelyg sudėtingi. Atrodytų, juose yra viskas, kas tas mases jaudina – spalvingos istorijos, įdomūs personažai, meistriškas dialogas su žiūrovu, tačiau... Niūrią Lyncho mistiką, kilnų Eastwoodo moralizavimą ar Tarantino žaidimus publika gali "suvirškinti", o Scorsese’s paslapties neįvardysi vienu žodžiu. Jo sinefilija gali prilygti nebent Franēois Truffaut kino aistrai. Aistra visada kelia įtarimą. "Aviatoriaus" herojus yra legendinis Howardas Hughes’as – milijonierius, mergišius, prodiuseris ir aviatorius. Tačiau tai ir labai autobiografiškas filmas, nes už Hughes’o gali įžvelgti ir paties režisieriaus figūrą, jo aistrą kinui, kuri tokia pat stipri kaip ir Hughes’o aistra dangui ir skrydžiui.

Scorsese nekuria tradicinio biografinio filmo, nes Hughes’o gyvenimas neskatina kurti mito: paskutiniais dešimtmečiais jis buvo visiškai priklausomas nuo narkotikų ir savo fobijų, mirė užmarštyje. Scorsese atsisveikina su herojumi triumfo akimirką, kai šis, išbandęs didžiausią savo lėktuvą (kuris teoriškai negalėjo skristi), eilinį kartą bando įveikti savo beprotybę, kurią užprogramavo ne tik genai, bet ir motinos globa. Neatsitiktinai filmas prasideda scena, kai mažam berniukui švelnus balsas nuolat kartoja: "Tu nesi saugus" ir moko jį žodžio "Karantinas". Užaugęs berniukas atvyksta į Holivudą. Jis turi daug pinigų ir sumanymų. Kelerius metus jis kuria filmą apie lakūnus "Pragaro angelai" ir, nors prognozės nepalankios, sulaukia triumfo. Keista, bet Scorsese neakcentuoja Hughes’o indėlio į amerikiečių kiną – juk šis prodiusavo filmus "Mažasis Cezaris", "Visuomenės priešas", "Randas", laikomus bene amerikietiškiausio žanro – gangsterių filmo – ištaka. Scorsese apsiriboja keliais gana žinomais faktais – "Pragaro angelų" sukūrimu, Jane Russell liemenėlės istorija (milijonieriui pavyko nugalėti kelis dešimtmečius Holivudą terorizavusią Hayso komisiją), meilės ryšiais su Holivudo žvaigždėmis Katharine Hepburn ir Ava Gardner.

Priežastis, matyt, ta pati – Hughes’o gyvenimas režisieriui yra pretekstas kalbėti apie žmogaus aistrą, kuri jį sudegina, bet ir pripildo gyvenimą prasmės. Toji Hughes’o aistra labiau susijusi su aviacija. Todėl Scorsese taip tiksliai įvardija visus bandomuosius skridimus, kai jo ir Leonardo DiCaprio herojus nuolat peržengia ribas – greičio, rizikos, kai jis kovoja prieš korupciją Senato komisijoje, kai daro tai, ko prieš jį nedarė niekas. Ribų išplėtimas įgyja simbolinę prasmę, nes personažas, regis, yra nuolat įkalintas šizofreniškos baimės ir, pvz., idealios tvarkos ar švaros manijų.

Vienoje "Aviatoriaus" scenoje Hepburn bando paaiškinti mylimajam jų išskirtinumą ir ištaria žodį "pabaisa". Jie esą pabaisos, nes nenori ir nesugeba prisitaikyti prie "normaliems" žmonėms nustatytų taisyklių. Pabaisa Scorsese’s filme tampa tragiška figūra. Scenos, kur Hughes’as plaunasi rankas tualetuose, filme yra vienos stipriausių. Leonardo DiCaprio pasiekia tokios emocinės įtampos, taip "apnuogina" personažo viduje tvyrančią baimę, kad ji užpildo visą ekraną ir, regis, tuoj išsilies per kraštus. Fiksuodamas susitvardymo, savęs nugalėjimo akimirką, aktorius tampa tikru filmo bendraautoriumi. Tai nestebina, nes jo žavėjimasis Hughes’u buvo viena filmo atsiradimo priežasčių.

"Aviatoriaus" kino kalba pranoksta lūkesčius. Jau "Niujorko gaujose" Scorsese meistriškai perteikė skirtingus kino raidos etapus. Žiūrėdama filmą jaučiausi tarsi kino istorijos egzamine. "Aviatoriuje" jis mėgaujasi amerikiečių kino tarpsniu, neatsisakydamas įterpti tiesioginių citatų – pirmojo garsinio filmo "Džiazo dainininkas" ar Hughes’o "Pragaro angelų" fragmentų. Tačiau labiausiai stebina režisieriaus sugebėjimas atkurti praėjusį laiką taip, tarsi jis tikrai rastųsi mūsų akyse. Net "firminės" Scorsese’s ilgos panoramos, pvz., Hughes’o ėjimas filmavimo aikštele paverstu aerodromu, sukuria įstabią kartu ir realaus, ir "kino" laiko iliuziją. Deja, nuvylė neva ano laiko ženklus įkūnijančios moterys. Niekaip negalėjau suderinti Cate Blanchett vaidinamos Katharine Hepburn su pačia Hepburn. Blanchett išoriškai tiksliai atkuria jos plastiką, mimiką (gal net šiek tiek utriruodama), bet nesugeba atskleisti vidaus – rafinuotos aristokratės, atsidūrusios masėms skirtų pramogų sostinėje. Panašiai atrodo Avą Gardner vaidinanti Kate Beckinsale.

"Aviatorius" daro didelį įspūdį. Scorsese priverčia DiCaprio išgyventi savo herojaus gyvenimą tarsi grandiozinį reginį. Tai "užprogramuota" Holivudo, o gal ir apskritai viso kino genuose. "Aviatoriaus" kūrėjai suaktualina reginio galią, paversdami ją matoma, akivaizdžia, nenugalima. Tačiau "Aviatoriaus" paslaptis, man regis, glūdi kitur. Žiūrėdama "Aviatorių", negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad tą istoriją jau mačiau. Turiu galvoje ne Scorsese’s meistriškai imituojamą šlovingosios Holivudo epochos stilių ir estetiką ar iš atminties iškylančias tekstų apie Hughes’ą nuotrupas. Filmą įrėmina vaikystės prisiminimai ir paraidžiui tariamas žodis "Karantinas". Geriausiame visų laikų filme – Orsono Welleso "Pilietyje Keine" – mirštantis herojus ištaria žodį "Roosebud". Iš jo reikšmės paieškų ir gimsta visas filmas. Kiekvienas personažas pasakoja vis apie kitą Keiną. Jo paslaptis lieka neįminta, nes žodžio paslaptį režisierius leidžia įminti žiūrovui, bet ne filmo personažams. Scorsese simboliškai sulygina Keiną ir Hughesą (kuris, beje, laikomas vienu Keino prototipų). Tačiau įžengus į teritoriją, kurioje simboliškai susikerta Welleso ir Scorsese’s keliai, ar nuosekliai lyginant abu kūrinius, "Aviatorius" tampa jau visai kitu filmu. Su pirmuoju jį sieja tik tai, kad režisierius ir vėl patiki paslaptį žiūrovui.

Živilė Pipinytė