Medžių likimai

Orkestras – kaip mišrus miškas, kuriame kiekvienas medis ošia savo natą, klesti, siekia saulės, sensta. Tik kiekvienas skirtingai: kas anksčiau palūžta, o kas tvirtai laikosi neprarasdamas profesinės galios.

Bet medkirtys šių gradacijų nepaiso, kerta iki šaknų. Dabar orkestre vyresniųjų vos keletas likę. Jie jaučiasi nejaukiai ir nesaugiai.

Vincentas Kuprys, buvęs ilgametis mūsų operos bosas, yra rašęs: "Atimti iš muzikanto muziką – reiškia jį nužudyti".

Menas – ne amatas. Muzika – tai namai, ir išėjimas iš jų į žvarbų kiemą, kuris vadinamas tauriu pensijos vardu, yra nesvarumo būsena, prie kurios priprasti nebespėjama.

Tokia jau visų lemtis. Gimęs gauni viską, dar su kaupu. Bet – ne veltui! Vėliau turi sugrąžinti visas likimo ir nelikimo simfonijas.

Šių metų vasario 16-ąją Operos teatre Vilniuje įvyko iškilmingas simfoninis koncertas. Lietuvos nacionaliniam orkestrui dirigavo Modestas Pitrėnas, griežė smuikininkas Vilhelmas Čepinskis. Visi drauge jie karūnavo negęstančio Nepriklausomybės stebuklo 87-ąsias metines.

Tik: nebūtų skambėjusi tą vakarą Antonino Dvoržako Penktosios simfonijos negrų lopšinė be Sigito Sulžicko rago (muzikinis terminas – anglų ragas).

Šiam romantiškam instrumentui Sigitas yra tiesiog gimęs. Jam vienam mūsų orkestre nuo seno priklauso Jano Sibelijaus "Tuonelo" gulbės giesmė, Aštuonioliktosios ir Vienuoliktosios Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijų epizodai, Maurice’o Ravelio Koncerto fortepijonui soliniai blykstelėjimai… Ir per kelias dešimtis kitų išdainuotų partijų. Nesensta nei Sigitas, nei jo ragas. Atvirkščiai – tobulėja, sukaupęs didžią muzikos ir gyvenimo patirtį, transformuotą į kūrinius.

Tuo tarpu medkirtys – už durų… Kas bus kitas?

Kam lemta pakeisti Povilą Tautkų, aukštaūgį Žemaitį, daug metų priaugusį prie savo brolio kontraboso? Šis muzikas visada išsiskyrė inteligencija ir – drįstu tvirtinti – puošia savo grupę Kristaus portreto kopija.

Dabar turbūt jau ne vienas orkestre yra pramokęs anglų kalbą, visa Lietuva apsirgusi anglomanija. Bet miglotais sovietiniais laikais Povilas buvo vienintelis "intelektualas", kalbėjęs angliškai ir vykdęs vertėjo pareigas atvykusiems iš užsienio gastrolieriams. Povilas – universalus. Atsikračius tuomet liūdnai pagarsėjusio mūsų orkestro inspektoriaus Algirdo Radzevičiaus, šios pareigos buvo patikėtos skrupulingajam Povilui. Jis daug metų gebėjo sėkmingai derinti visas pareigybes. Turėdamas įgimtą orientaciją, užgriuvus keblioms situacijoms jis meistriškai atrišdavo Gordijo mazgus. Buvo nepakeičiamas.

Susidarius mįslingoms aplinkybėms (?), ši Povilo veikla nutrūko. Liko tik brolis – kontrabosas. Ne ryt, tai poryt ir jiedu išsiskirs. Kitas grupės kolega, nelaukęs žeminančio atleidimo, pats sudėjo ginklus. Tai – Alfonsas Kučinskas.

Trapus siūlelis jungia dar kelis orkestro kandidatus į peršamą poilsį.

Užsienio orkestruose dažnai galima matyti ne vieną žilagalvį, peržengusį pensijinę ribą. Senieji nenurašomi mechaniškai pagal statutus. Jie vertinami ne vien kaip instrumentalistai, o ir kaip patikimi pedagogai, perteikiantys atžalynui orkestrinio meno abėcėlę.

Ar ne paprasčiau būtų, aplenkus bukokratiškus įstatymus, neriboti dar pilnaverčių profesionalų veiklos, nerengti drastiškų, juos traumuojančių konkursų ir beatodairiškai nestumti į apgailėtinai skurdų pensininkišką egzistavimą?