Prarasto grožio beieškant

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė. "Gyvenimas yra gražus". 2005 m.

Monika Žaltauskaitė-Grašienė bei Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė susivienijo ir leidosi ieškoti grožio pilkos buities platybėse. Paieškų rezultatus galima išvysti "Akademijos" galerijos antrajame aukšte veikiančioje ekspozicijoje.

Tačiau pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, kokia šių dviejų menininkių grožio samprata. Mano požiūriu, ji ypatingai moteriška. Šis moteriškumas ryškiausiai pasireiškia pasirinktais grožio išraiškos motyvais – plaukais ir gėlėmis. Tokios grožio paieškos erdvės gana stereotipinės, klišinės, tačiau Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė teigia, jog būtent "gėlės yra amžinasis grožio simbolis", o Monika Žaltauskaitė-Grašienė mano, kad "šukuosenų tematika pateikia išorinį grožį, kurį formuojame kasdien".

Pasirinkti kūrinių motyvai diktuoja itin skirtingas meninės išraiškos priemones, o jos, beje, gana unikalios šiuolaikinės dailiosios tekstilės srityje.

Monika Žaltauskaitė-Grašienė, grožio simboliu pasirinkusi plaukus, prigamino įvairaus dydžio, spalvos ir "plauko" perukų, kurie, pasak autorės, leidžia "sujungti formą ir tekstilines išraiškos priemones, t.y. įvairius pluoštus, kurie kuo tiksliau atkartotų plauko struktūrą". Ekspozicijoje ji pateikia tris perukų modelius: "Pavydas", "Jis ir ji" bei "Aristokratas". Kurdama šiuos objektus, menininkė siekė ne tik atskleisti ypatingą minkštą ir plastišką plauko, kaip medžiagos, struktūrą, tačiau ir perteikti kiekvieno iš jų charakterį. Kūrinys "Pavydas", pasak autorės, yra "stereotipinis grožio idealas" – didžiulė geltona garbanota dailumo klišė, gulinti kiekvienos galvos kartotekoje. "Jis ir ji" – amžinoji priešprieša, amžinoji trauka, juodos ir baltos, "ing" ir "jang" pradų santykis. "Aristokratas" – įspūdingas, mistiškas, barokiškas, teatrališkas. Kiekvienas objektas turi savitą kultūrinių ir socialinių prasmių klodą, iš kurio žiūrovas "ištraukia" tik tai, kas jam asmeniškai prasminga ir suvokiama. Tiek plastinės išraiškos, tiek sumanymo prasme bene įdomiausias kūrinys – "Aristokratas". Jis savo masteliu sufleruoja visos baroko epochos koncepciją – palikti įspūdį, priblokšti teatrališkumu, dydžiais, ekspresija, ir šitaip paveikti žmogų, priversti pasijusti menku "keleiviu šitoj žemėj". M. Žalkauskaitės-Grašienės sukurtas barokinio tipo "Aristokratas" toks pat paslaptingas kaip ir pasirinkta epocha. Kiti sukurti objektai daug žaismingesni, kupini ironijos, kvestijonuojantys susiformavusių visuomenės stereotipų legitimumą.

Vis dėlto, nors pasirinkta itin savita ir netikėta plastinės išraiškos priemonė, maksimaliam įspūdžiui pasiekti norėtųsi ir didesnių mastelių ar savitesnio kūrinių pateikimo, prasmingesnio ryšio su kolegės Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės darbais. Pavyzdžiui, "Baltų kandžių" grupė sugeba konceptualiai apjungti visų grupės menininkių kūrinius.

Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės darbų ciklas "Gyvenimas yra gražus" pateikia savitą grožio sąvokos interpretaciją, paremtą lietuvių liaudies motyvais (ramunės, našlaitės, bijūnai, rožės (?), pakalnutės) bei modernia kičo estetika. Pasak autorės, "saldoka" darbo išraiška diktuoja banalų kūrinių ciklo pavadinimą. Kūrinių "saldumą" sukuria pirmiausia pasirinkta darbo technika – siuvinėjimas kryželiu, miesčioniškos "beskonybės" tradicijos simbolis, kurį menininkė transformuoja į estetiškai vertingą meno objektą. Antra modernumo apraiška – siuvinėjimo pagrindas. Metalinius puodų dangčius autorė pasirinko visai neatsitiktinai. Anot S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės, "juk ir prie puodų reikalingas išmanymas ir fantazija". Be to, "šiuolaikiškos metalizuotos virtuvės prašyte prašosi dekoratyvios detalės". Taip itin moteriškai menininkė mėgina įžvelgti gražiąsias gyvenimo puses, kurias lengvai užgožia pilka buitis. Naujai įvertinta lietuvių liaudies tradicija autorės kūriniuose sieja ją su tokiais dailiosios tekstilės atstovais kaip Feliksas Jakubauskas ar Laima Oržekauskienė. Jų darbuose pasirinktas liaudies audinių motyvas tampa svarbiausia modernaus kūrinio išraiškos priemone. Tačiau minėtieji autoriai savo kūryboje renkasi dar gana tradicinę techniką – audimą. Tuo tarpu ir Severija Irčiauskaitė-Kriaunevičienė, ir Monika Žaltauskaitė-Grašienė savo kūrybinius sumanymus įgyvendina pasirinkdamos netradicines tekstilės išraiškos priemones, atskleidžiančias visos šiuolaikinės dailės tendenciją – tarpdicipliniškumą, spartų ribų nykimą tarp įvairių dailės rūšių. Menininkių darbai vis labiau įgyja instaliacinį pobūdį, tačiau (ypač S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės atveju) neatsižada ir dailiosios tekstilės paskirties – puošti interjerus. "Kuriantys meną žmonės daug prisideda prie visuomenės normų formavimo, prie estetinių kriterijų nustatymo. Ir nors dažnai menas laikomas elitine kultūra, bet jis reikalingas ir buityje", – taikomąjį dailiosios tekstilės pobūdį pagrindžia S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė.

Taigi menininkės pateikia savitas amžinojo grožio interpretacijas, subtiliai apjungdamos ne vieną meno rūšį ir kasdienės buities apraiškas, taip suteikdamos savo kūriniams daugybę netikėtų prasmių. Eksponuojami darbai yra tai, ką joms pavyko aptikti ieškant grožio, kuris, anot Monikos Žaltkauskaitės-Grašienės, yra amžinasis šio pasaulio variklis. Tad tegyvuoja grožis!