Menantis kaltę

Trimis "Oskarais" apdovanotas Clinto Eastwoodo filmas "Mergina, verta milijono" ("Million Dollar Baby") – iš pirmo žvilgsnio paprastas, net asketiškas filmas: tik trys pagrindiniai personažai ir labai aiškiai, sklandžiai pasakojama istorija. Iš pradžių režisierius, regis, žada dar vieną klasikinę Holivudo pasaką apie Pelenę. Ta Pelenė – tai trisdešimtmetė padavėja Megė (Hilary Swank), iš paskutiniųjų besistengianti tapti tikra boksininke. Megė – stipri kovotoja, bet be gero trenerio ji – niekas. Užsispyrusiai merginai vis dėlto pavyksta įtikinti patyrusį trenerį Frenkį (Clint Eastwood), kad šis ją treniruotų. Frenkis ir merginą globojantis jo padėjėjas Skrapas (Morgan Freeman) neskubėdami veda Megę nuo vienos pergalės prie kitos, kol visi sulaukia kovos, netikėtai nulemsiančios merginos likimą.

Tam skirtas pirmasis filmo trečdalis. Paskui siužetas netikėtai pasuka kiton pusėn, ir žiūrovams jau visiškai neberūpi nei boksas, nei Megės pergalės, nei jos globėjų dilemos. Prasideda kitas, dar tradiciškesnis filmas. Eastwoodas, regis, pirmiausia siekia, kad niekas neblaškytų žiūrovų dėmesio ir kiekviena detalė leistų jiems giliau pajusti tai, kas vyksta ekrane. Tačiau kartu jis paprastai ir suprantamai kalba apie tai, ką kine parodyti yra sunkiausia, bet su kuo anksčiau ar vėliau susiduria kiekvienas: meilė, kaltė, gyvenimo prasmė, mirtis ir atpirkimas. Iš filmo herojų neišgirsime šių žodžių, bet "Mergina, verta milijono" privers apie tai galvoti.

Clintui Eastwoodui jau septyniasdešimt penkeri. Naujausiame filme jis visiškai neslepia savo amžiaus. Jo Frenkis – senas žmogus, kuris, matyt, išgyveno ne vieną dramą. Apie pačią skaudžiausią žino tik kunigas ir Skrapas. Frenkis kasdien vaikšto į mišias ir rašo laiškus savo dukteriai. Laiškai grįžta neatplėšti, o kunigas įsitikinęs, kad tik didis nusidėjėlis dvidešimt ketverius metus gali nepraleisti nė vienų mišių. Paslaptis paradoksaliai suteikia Eastwoodo personažui ir tvirtumo, ir sugebėjimo žvelgti į viską iš šalies.

Megė visą gyvenimą buvo autsaiderė. Nuo trylikos ji dirba padavėja. Jos gyvenimo variklis – svajonė tapti garsia ir turtinga. Tačiau boksas nėra vienintelis tikslas, tai greičiau priemonė užkariauti artimųjų meilę, nupirkti jiems namus, padėti. Miręs merginos tėvas vienintelis ją mylėjo. Dabar ji siekia karikatūriškai egoistiškų būtybių – motinos ir sesers meilės. Epizodas, kai Megė suvokia, kad meilės ji nepelnys, nes artimiesiems yra tik pinigų šaltinis, ir stoiškai priima savo iliuzijų žlugimą, – vienas stipriausių filme. Hilary Swank jį suvaidino beveik be žodžių. Antrasis Swank "Oskaras" – ir vėl už "nemoterišką" vaidmenį. Pirmąjį ji pelnė už filmą "Vaikinai neverkia". Tada ji dar buvo beveik nežinoma debiutantė, atėjusi iš skurdžios vaikystės, praleistos automobilio priekaboje. Regis, ta vaikystė nepalieka aktorės ir šiame vaidmenyje. Tačiau jos meistriškumas – nugludintas iki smulkmenų ir svarbiausiose filmo scenose prilygsta kelis dešimtmečius šlifuotam Eastwoodo meistriškumui. Gal todėl ir jų duetas toks įspūdingas, regis, abu jie ringe jaučiasi kaip filmavimo aikštelėje ir atvirkščiai.

Skrapas – buvęs Frenkio globotinis, boksininko karjerą jis baigė kovoje netekęs akies. Jis vienintelis neslepia nei savo gerumo, nei noro padėti žmonėms. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų jis pasakoja istoriją apie Megę ir Frenkį. Iš pradžių užkadrinis komentaras atrodo lyg ir nereikalingas, tikroji jo prasmė paaiškėja tik filmo pabaigoje. Skrapas padėjo suartėti Megei ir Frenkiui, todėl jį taip pat slėgs kaltė.

Filmui įpusėjus supranti, kad šiuos tris skirtingus žmones jungia šeimos ilgesys. Jie ir yra keista šeima, Frenkis rūpinasi mergina tarsi ji būtų jo duktė. Jie suartėja apsilankę merginos gimtinėje, kai ši jam papasakoja apie tėvą. Jausmų besiilginti mergina, regis, pradeda tapatinti Frenkį su tėvu. Gyvenimo šalikelėn nublokšti žmonės nebesigėdi savo jausmų. Netikėtai atsiradęs ryšys leidžia jiems pajusti gydančią šeimos galią.

Paskutiniais metais Eastwoodas vis labiau gilinasi į šeimos temą. Pernai "Oskarui" nominuotos "Mistinės upės" herojus išgyvena pragarą, kai žiauriai nužudoma jo duktė. Šis išgyvenimas tampa didžiuoju išbandymu, nes praradimas gimdo įtarimus, neapykantą ir abejones. Filme "Mergina, verta milijono" iš pradžių rodoma situacija, kai didžiausios Frenkio gyvenimo audros, atrodo, jau nuslūgusios. Jos kunkuliuoja tik Frenkio sieloje, nors jis ir tariasi su jomis susitaikęs: skaito poeziją ir mokosi gaelų kalbos. Tačiau Megė vėl privers jį viską išgyventi iš naujo.

Režisierius pasitiki žiūrovais. Tai gali suvokti ir iš filmo stiliaus, ir iš nenoro smulkintis, aiškinti, badyti pirštu. Pasitikėjimas itin akivaizdus tada, kai režisierius paliečia svarbiausias filmo temas – gyvenimo prasmės ir sėkmės kainos. Iš pradžių Megė šias sąvokas sutapatina. Tačiau išmintingasis Eastwoodas greitai leidžia suprasti, kad esmė slypi kur kas giliau. Kaina, kurią sumoki už svajonės įgyvendinimą, būna milžiniška, bet dėl to verta gyventi. Dėl to verta ir mirti.

Taip ir nesužinosime, ar Frenkis atsikratė savo kaltės. Tačiau finale skambanti melodija (filmo muziką taip pat parašė Eastwoodas) žada jos atpirkimą.

Živilė Pipinytė