Herojus su pralaimėjimo ženklu

Martinas Scorsese ir Leonardo DiCaprio

Šiandien Lietuvos ekranuose pasirodo naujausias Martino Scorsese’s filmas "Aviatorius". Jo herojus – milijonierius, vizionierius, filmų ir lėktuvų kūrėjas, legendinis Howardas Hughes’as. Mažiausio ūgio, bet vieną didžiausių gyvų klasikų aplankė prancūzų žurnalo "Premiere" žurnalistai Nicolas Schalleras ir Alexis Trosset. Jų pokalbį su režisieriumi spausdiname sutrumpintą.

"Aviatoriaus" projektu buvo susidomėjęs Michaelas Mannas. Galiausiai jį perėmiau aš, nes mes su Leonardo DiCaprio turime tą patį agentą. Mes gerai sutarėme filmuojant "Niujorko gaujas", o aš ieškojau filmo, kurį būtų galima sukurti kaip įmanoma greičiau. Niekad nesidomėjau Howardo Hughes’o gyvenimu. Buvau patyręs kai kurių jo filmų grožį ir galią, žinojau, kad jis gyveno kaip atsiskyrėlis… Nieko daugiau. Nežinojau net visų tų svarbių dalykų apie aviaciją. Tačiau jei tu užaugai 6-ajame dešimtmetyje, prieš tavo akis visada buvo romantiško ir drąsaus aviatoriaus figūra, tokia kaip filme "Žaidimo taisyklės" (rež. Jean Renoir, 1939 – Red.), arba Lindbergho istorija, ypač ta, kurią papasakojo Billy Wilderis kartu su Jamesu Stewartu (filmas "Charleso Lindbergho odisėja", 1957 – Red.). Manau, kad aš vis dėlto nesupratau šio pasaulio, kol neperskaičiau scenarijaus apie Howardą Hughes’ą – jauną, virpantį, greičio apsėstą žmogų. Apie vizionierių, norėjusį skraidyti kaip Dievas, bet nešiojusį savyje visus nuopuolio elementus. Jo silpnybės buvo įrašytos jo genuose.

Tai tipiškas Scorsese’s filmų personažas!

(Juokiasi). Būtent. Tačiau skaitydamas scenarijų aš to nesupratau. Suvokiau tik įpusėjus filmavimui. Ypač iškilus paralelėms tarp filmo "Niujokas, Niujorkas" ir Howardo Hughes’o santykių su Katharine Hepburn…

"Niujorkas, Niujorkas" buvo Jūsų pagarbos duoklė 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių miuziklams. Ar "Aviatorius" Jums yra būdas įgyvendinti didžiausią svajonę – tapti Holivudo aukso amžiaus režisieriumi?

Atkurti 1920–1940 metų Holivudą visada buvo viena mano manijų. Gimiau 1942-aisiais, todėl man ta epocha šiek tiek dvelkia "Prousto pyragaičiais": drabužiai, šviestuvų gaubtai, gelsvai pilka spalva... Bet pirmiausia "Technicolor" juosta. Kai kuriuos filmus kolekcionuoju tik todėl, kad jie sukurti "Cinecolor" juostoje. Dažnai tai nėra geri filmai, bet aš juos žiūriu dėl akių ar dangaus spalvos... Tai žadina jausminę šio laikotarpio atmintį, kai būdamas vaikas bėgdavau į kiną ir ten jausdavausi visiškai saugus.

"Aviatoriaus" golfo scenų spalvos būdingos "Cinecolor" juostai.

Žolė yra žydra (juokiasi)! Tokia juostos gamybos ir ryškinimo procedūra buvo naudojama iki 1937–1938 m., prieš atsirandant "Technicolor" juostai. Vienintelis būdas dabar atkurti tokią juostos tekstūrą yra panaudoti skaitmeninius efektus. Visą filmo pradžią įkvėpė dvi "Cinecolor" spalvos (raudona ir žydra), jų išgavimo procesas. Vėliau, nuo scenos, kur Hepburn kalbasi su Louisu B. Mayeriu (pokalbis vyko 1938–aisiais, kai Hughes’as buvo ką tik apskridęs aplink pasaulį – Red.), dominuoja trys "Technicolor" spalvos. Pagal jas parinkau kostiumus, makiažą ir dekoracijas, paskui Robertas Legato (atsakingas už specialiuosius efektus – Red.) surado būdą, kaip perteikti šią estetiką. Tai atėmė daug laiko.

Kaip rengėtės filmavimui?

Rengdamasis "Niujorko gaujoms", praleidau daug laiko perrašinėdamas scenarijų. "Aviatoriaus" scenarijų kontroliavome iš pat pradžių. Scenaristas Johnas Loganas parašė 170 puslapių, juos mes sutrumpinome. Aš ir Leo (Leonardo DiCaprio – Red.) iškart pradėjome ilgą repeticijų ir paieškų procesą. "Aviatorius" nėra dokumentinis filmas apie Hughes’ą. Tai filmas, kuriame viskas rodoma jo akimis: viena moteris nuveda prie kitos, moterys susilieja su lėktuvais, lėktuvai su filmais... Filmas keliauja laike visąlaik jį suspausdamas, kondensuodamas. Finale pasirodanti Ava Gardner, kuri rūpinasi Hughes’u, perteikia visa tai, ką norėdami jam padėti padarė Cary Grantas ir kiti draugai. Panašiai pasielgė ir Hughes’as, nupirkęs "Filadelfijos istorijos" (rež. George Cukor, 1940 – Red.) teises, kad atiduotų jas Hepburn, tuomet išgyvenusiai sudėtingą savo karjeros tarpsnį. Jis jai padėjo, nors jie jau buvo išsiskyrę. Mums buvo labai svarbu suvokti Howardo Hughes’o personažo esmę.

Mano tėvas buvo darbininkas, įsimylėjęs kiną. 1952-aisiais jis nusivedė mane pasižiūrėti vėl į ekranus išleistų Williamo A. Wellmano "Visuomenės priešo" (1931) ir Mervyno LeRoy’aus "Mažojo Cezario" (1931). Man "Visuomenės priešas" buvo FILMAS. Tėvas patarė pasižiūrėti "Randą" (rež. Howard Hawks, filmo prodiuseris – Hughes’as, 1930 – Red.) ir "Pragaro angelus" (rež. Howard Hughes, 1930), apie kuriuos jis kalbėjo nesustodamas. Bet Amerikoje tuomet buvo neįmanoma pamatyti šių filmų, jie man tapo savotiška Gralio taure. Juos galėjo turėti tik kolekcionieriai. Pamačiau "Pragaro angelus" 16 mm juostoje jau studijuodamas Niujorko universitete. Vėliau, 7-ojo dešimtmečio viduryje, galėjome pamatyti 16 mm "Rando" kopiją (filmas JAV iki šiol cenzūruojamas – Red.). Pats savęs klausiu, kokią įtaką jie būtų turėję mano filmams, jei būčiau juos pamatęs būdamas dešimties, kartu su "Visuomenės priešu"... Kai 8-ojo dešimtmečio pradžioje atvykau į Holivudą, Howardo Hughes’o šmėkla skraidė virš tokių nabobų kaip kad Stevenas Spielbergas ir George’as Lucasas. Warrenas Beatty, Brianas De Palma ir Spielbergas – jie visi norėjo kurti filmą apie Hughes’ą.

Mane traukia personažai, kurie savy nešiojasi savo pralaimėjimą. Manau, kad aš esu toks pat. Hughes’as griovė pats save, jis tai suvokė, bet negalėjo elgtis kitaip. Būtent tai mane įkvėpė filmuojant "Aviatorių". Aš filmavau energingą, viršūnes pasiekusį žmogų, bet žinojau, kad jo sparnai tirpsta. Kuo aukščiau jis kilo, tuo iš aukščiau krito.

Negebėjimas suderinti asmeninio ir profesinio gyvenimo yra kitas bendras Jūsų ir Hughes’o bruožas. Net Jėzus iš "Paskutiniojo Kristaus gundymo" turėjo šią problemą.

Tiksliai pasakyta. Jei esi priverstas rinktis arba asmeninį gyvenimą, arba profesiją, vadinasi, egzistuoja problema. Kiekvieną kartą, kai būdavau priverstas rinktis, pirmenybę teikdavau darbui, kino manijai… Tai kaip liga: vos tik baigęs filmą jau noriu kurti kitą. Anksčiau ramindavau save, kad kai turėsiu daugiau pinigų, galėsiu geriau susikaupti… Nieko panašaus, kiekvienąkart viskas prasideda iš naujo. Tai tarsi beprotybė. Dabar man šešiasdešimt dveji, esu vedęs jau penkerius metus, mano dukrelei – penkeri… Atsiranda didelė viltis, kad mano amžiuje jau įmanoma suderinti darbą ir šeimą.

Hughes’o aistra atveda jį prie beprotybės. Jums irgi yra taip nutikę?

Taip. Būdamas trisdešimties, aš vis dar buvau užsispyręs paauglys. Iškart norėjau visko, apie ką svajojau. Paskui buvo labai sunkus periodas tarp filmų "Niujorkas, Niujorkas" ir "Įsiutęs bulius". Buvo visko – palaidų santykių, narkotikų… Sergu astma, todėl buvau pripratęs prie "legalių" narkotikų, kurie nenužudo. Tapau hipochondriku ir nuolat gydžiausi. Filmo "Niujorkas, Niujorkas" nepriėmė nei Holivudas, nei žiūrovai, ir aš nebeturėjau nei jėgų, nei noro kurti kitus filmus. Į viską reaguodavau kaip kaprizingas vaikas. Man dar ir dabar atsitinka, kad tiesiogine to žodžio prasme staugiu iš pykčio. Tačiau tada tai būdavo tiesiog panikos priepuoliai. Kova su studijomis, darbas su aktoriais iš tikrųjų reikalauja daug jėgų. Tai labai sunkus darbas. Kas gali norėti šitaip užsidirbti pragyvenimui? Brianas De Palma man nuolat kartoja: "Mums moka per mažai". Nepriklausomai nuo to, ar filmas yra blogas, ar geras, darbas visada toks pat, tokia pati kova. Tada aš nežinojau, ar sugebėsiu vėl grįžti į vėžes. Vienintelis dar dominęs projektas buvo "Paskutinis Kristaus gundymas". Nuolat kažko ieškojau. Robertas De Niro mane išgelbėjo pasiūlęs "Įsiutusį bulių". Jis mane įtikino, kad sugebėsiu jį įgyvendinti. Jake’as La Motta mums niekad nebuvo De Niro ar mano atspindys. Mes paprasčiausiai prisimindavome mūsų patirtus jausmus ar nusivylimus. Būtent tada gimdavo tokios scenos, kaip ta, kur Jake’as taiso televizorių ir klausia brolio, ar jis dulkino jo žmoną. Tokio pobūdžio klausimai mums nuolat kildavo.

Įdomu tai, kad susidūręs akis į akį su filmais ir romanais, kuriuos aš padėjau jam atrasti, Leo reagavo taip kaip De Niro, Harvey Keitelis ar aš pats, kai buvome jo amžiaus. Jis nedaro nieko, "kas yra madinga". Kai kurie aktoriai nori vaidinti politiškai korektiškuose, socialiai angažuotose filmuose, kur viskas yra savo vietoje… Man regis, visi šie dalykai ir yra didžiausi meno priešai. Leo jie visai nedomina. Jis nori rizikuoti.

"Niujorko gaujos" nebuvo labai gera patirtis. Norėjau kurti šį filmą beveik dvidešimt metų, Harvey Weinsteinas buvo vienintelis, mane palaikęs. Aš pažinojojau Harvey, jis mane, mes spoksojome į fajansinius šuniukus ir aš jo paklausiau: "Nori pabandyti?" Jis atsakė: "Pirmyn!" Harvey tryško entuziazmu. Tačiau nemanau, kad dabar Holivude jis atrastų man vietos. Kai žinai, kiek pinigų buvo išleista filmui (110 mln. dolerių ir 92 filmavimo dienos "Aviatoriui" ir 97 mln., 154 dienos "Niujorko gaujoms" – Red.) ir kad visa tai turi grįžti, esi priverstas kreiptis į kuo platesnę auditoriją. Tai reiškia, kad negali rizikuoti. Nereikia nieko kaltinti: tiesiog neįmanoma rimtai tyrinėti žmogaus, jo vidaus. Studijos nekuria tokio pobūdžio filmų. Mano jautrumas visiškai nesutampa su plačiosios publikos jautrumu.

Tačiau Jūs sugebate brangius filmus paversti labai asmeniškais.

(Juokiasi.) Taip, bet aš nuolat priartėju prie ribos. "Niujorko gaujose" ir "Aviatoriuje" aš nuėjau taip toli, kaip buvo įmanoma. Dabar rengiuosi protingesnės apimties filmui apie Bostono gangsterius airius. Daugybės blogų personažų keliai susikerta, sekame visus jų manevrus, jų informatorius… Tai išdavystės ir pasitikėjimo istorija.

Gal tai Andrew Lau ir Alano Mako filmo "Infernal Affairs" perdirbinys?

Taip. Man taip buvo pasakyta, kai gavau scenarijų, tačiau aš nemačiau to filmo.

Apie ką svajojate dabar, kai jau nufilmavote "Paskutinį Kristaus gundymą" ir "Niujorko gaujas" – du filmus, kurie Jums buvo arčiausiai širdies?

Apie japonų rašytojo Shusaku Endo romaną "Tyla". Po filmo apie gangsterius mes jį kursime Japonijoje. Du portugalų jėzuitai atsiduria XVII a. Japonijoje. Filmas pasakos apie katalikybės ir japonų civilizacijos susidūrimą, bet kels ir kitus klausimus: "Ką reiškia būti krikščioniu?", "Ko iš mūsų reikalauja Dievas?", "Kas Jis?", "Kodėl Jis tyli?"... Ar nusižeminimas ir pasiaukojimas gimsta mūsų viduje, ar tai Dievo valia?

Parengė Kora Ročkienė