Šiuolaikinė Europa

Liina Siib. "Filmo plakatas". 2001–2004 m.

Pastaruoju metu senojoje Europoje juntamas tendencingas susidomėjimas naujųjų ES narių menininkų kūryba – vyresniosios seserys globėjiškai stengiasi padėti jaunėlėms prisistatyti meno sferoje. Tačiau senosios ES valstybės, rengdamos naujųjų ES narių dailės parodas savo šalių teritorijose, domisi ne vien tik menu, kuris joms, nors ir fragmentiškai, bet pažįstamas. Labai svarbus tokių ekspozicijų rengimo aspektas ne tiek meno lygis ir kokybė, kiek šiuolaikiniame mene paryškinta problematika: kasdienybė ir savęs suvokimas bei vertinimas, padedantis pamatyti tam tikros šalies aktualijas, o grupinėje parodoje – dar ir palyginti jas tarpusavyje. Normalu, kad užsieniečiai, turintys visiškai kitokių problemų nei mes, domisi tokiomis parodomis. Tačiau ar tokiam meno gerbėjui verta belstis kelis tūkstančius kilometrų, kad aplankytų parodą, kurioje nepamatys nieko naujo, o gal net ir nieko įdomaus?

Praėjusių metų pabaigoje šiaurės rytų Italijoje, Passariano mietelyje, paskutinio Venecijos dožo Manino viloje neseniai įkurtame Šiuolaikinio meno centre, atidaryta dešimties naujų Europos Sąjungos narių foto ir videodarbų paroda "Instant Europe". Mintis surengti parodą minėtoje Italijos dalyje kuratoriams kilo ne šiaip sau: anksčiau regionas Friuli Venezia Giulia buvo Europos pakraštys, o 2004-ųjų gegužės 1-ąją tapo naujosios Europos centru. Pasinaudojus geopolitine padėtimi, tendencingai siekiama šį regioną paversti kultūriniu tiltu tarp naujosios ir senosios Europos šalių. Todėl "Instant Europe" sumanyta tam, kad supažindintų žiūrovą su Rytų Europos bei Viduržemio jūros šalių, pusę amžiaus praleidusių už neperžengiamos uždangos, "izoliuotos" praeities pasekmėmis, dabarties aktualijomis, atsispindinčiomis rodomuose kūriniuose. Tie kūriniai nėra nauji, jie sukurti ne specialiai šiai parodai – ekspozicija sudaryta iš koncepciją atitinkančių, kai kam jau matytų ar net puikiai žinomų kūrinių.

Parodos organizatorius – 50-osios Venecijos bienalės kuratorių bei CAC direktorių Francesco Bonami ir kuratorę Sarah Cosulich Canaruto – sužavėjo mintis apie Europą kaip nuolat kintančią idėją. "Aš apie ją galvoju kaip apie teritoriją, kuri nėra apibrėžta, ji vis dar keičiasi, transformuojasi, jos sienos – įsivaizduojamos ir nepastovios. Jungtinės Valstijos neturi šio pranašumo: jų teritorija yra tai, kas yra, ji – fiksuotas vaizdas. Europa – ne vaizdinys, ji kaip tik yra idėja, o idėjų pranašumas yra tas, kas jas galima keisti, atnaujinti ir jungti su kitomis idėjomis…Todėl "Instant Europe" – tai atviras projektas, projektas, kuris gali būti kartojamas kiekvieną kartą pridedant dar vieną idėją, kūrinį, sieną, kalbą, religiją, vėliavą prie jau esamų dalykų. Menininkai kalba apie savo Europą, tiksliau, apie Europą, matomą iš vietos, kurioje jie yra. Kita vertus, kiekvienas iš mūsų galvoja apie ją iš savo pozicijų" (F. Bonami).

Ekspozicija susilaukė didelio kviestinių svečių dėmesio. Parodos koncepcija – šalies ir jai atstovaujančio menininko identifikacija naujoje Europos Sąjungos erdvėje – pritraukė norinčius padiskutuoti identiteto klausimais, pamatyti naująją Europą skirtingų menininkų akimis, žvelgiančiomis į pasaulį iš savo pozicijų. Foto ir videomenas – mažiausiai komentarų reikalaujančios išraiškos priemonės, efektyviausiai fiksuojančios čia ir dabar esantį vaizdinį, tiesiogiai kontaktuojančios su žiūrovu, tačiau išlaikančios tam tikrą distanciją, todėl žiūrovas pastūmėjamas kritiškai įvertinti tai, ką mato, pasistengti atkoduoti reikšmes ir asmeniškai interpretuodamas pratęsti vaizdą.

Barokiniuose vilos interjeruose eksponuojamais trisdešimties menininkų darbais gilinamasi į pačius įvairiausius socialinio gyvenimo aspektus, politinius niuansus, identiteto problemas bei meno klausimus. Kultūrinių, geografinių, socialinių ir politinių realijų visuma turėtų charakterizuoti tikrovę, kurioje gyvena dabartinis parodos lankytojas, užmegzti dialogą su žiūrovu, paskatinti jį kritiškai įvertinti kontekstą, kuriame atsidūrė. Estas Jaanas Toomikas, lenkai Arturas Żmijewskis (šių metų Venecijos bienalėje jis atstovaus Lenkijai) ir Katarzyna Kozyra savo darbuose gilinasi į kūno, prigimties, savimonės suvaržymus stengdamiesi reaguoti į išankstines visuomeninio ir kasdienio gyvenimo normas. Lucia Nimcova teigia, jog "kiekviena istorija turi savą formą, savą tikrovę ir savas svajones, visuomeninius ir asmeninius aspektus". Jos darbuose užfiksuotas įvairiapusis moters pasaulis šiuolaikinėje Slovakijoje. Kasparas Goba dokumentuoja uždarą darbininkų grupės gyvenimą mažame Latvijos miestelyje. Pasak menininko, jam europietiška savimonė asocijuojasi su turtinga kultūrine patirtimi ir etnine įvairove bei tolerancija. Deimanto Narkevičiaus videodarbas, kuriame užfiksuotos ŠMC erdvės, reflektuoja pasikeitimus Lietuvos ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Estė Liina Siib savo cikle "Filmų plakatais" (2001–2004) skaitmeninės fotografijos priemonėmis siekia atgaivinti įvairių kinematografijos žanrų kodus. Atspirties taškas, regis, yra jų familiarumas, o kartu ir nutolimas nuo tradicinės fotografijos: šiuolaikinės istorijos transformuojamos į pasakas, šiuolaikiniai individai – į ikonas, o visuomeninės politinės ir kultūrinės temos paverčiamos parodijomis. Estė savo plakatams savinasi kino žodyną bei visuomeninių komunikacijų techniką, siekdama, kad žiūrovai susimąstytų apie vaizdo galią ir galimybes jį interpretuoti. Kitų menininkų tikslas – noras apversti arba dekonstruoti simbolius bei modelius ir šitaip sukurti individualią meninę kalbą. Atsižvelgdami į praeities ikonografiją ir sugrįždami į populiariąją kultūrą, Slovėnijos "Irwin" grupės menininkai ironiškai apibūdina paradoksalią menininko padėtį: grupės nariai savo kūrinyje pakartojo situaciją, kurioje jie buvo atsidūrę 1986-aisiais, kai pirmą kartą dalyvavo prestižiniame renginyje – Venecijos bienalėje. Kadangi "Irwin" grupė formaliai nebuvo pakviesta, jos nariams teko nakvoti pasiklojus miegmaišius Venecijos geležinkelio stotyje. Vienintelė šioje ekspozicijoje rodoma didelio formato fotografija pavadinta "Dreams and Conflicts" (2004). Tai ne tik požiūrio į menininką arba naujai ratifikuotų šalių metafora, joje sutelkti ir kiti grupės kūrybai būdingi bruožai, aliuzijos ir užuominos: kompozicija – tarsi nuoroda į XVI a. Venecijos tapybos ikonografiją, o pavadinimas primena, jog visos svajonės gali turėti ir atvirkščią pusę.

Deimantas Narkevičius. "Scena". 2003 m.

Rengiant ekspoziciją, joje nesistengta surasti vieningo požiūrio į praeities ir dabarties aspektus. Pasak F. Bonami, "kultūrinis, meninis ir socialinis Europos pranašumas yra nuolat kintantis neišbaigtumas ir nuolatinė savianalizė, kylantis iš skirtingų požiūrių". Todėl kiekvienai šaliai atstovaujančių menininkų darbuose nagrinėjamos skirtingos problemos, juose užfiksuoti vaizdiniai atskleidžia skirtingas matymo perspektyvas ir interpretavimo galimybes. Iš lietuvių darbų ypatingo susidomėjimo sulaukė Dariaus Žiūros "Gustoniai" (2004). Nors akistata su Lietuvos kaimo gyventojais, kataloge pavadinta universaliais žmogiškumo portretais, buvo tikras pietiečių kantrybės išbandymas, šis darbas pripažintas turinčiu ne tik meninę, bet ir dokumentinę vertę, liudijančiu savitą kultūrinę situaciją ir tiksliai atskleidžiančiu parodos koncepciją. Ekonominius ir kultūrinius pasikeitimus Lietuvos visuomenėje atspindinčiame Gintaro Makarevičiaus videodarbe "Vaskichi" (2004) užfiksuoti žaidžiantys karą vaikai. Stebint paprastą istoriją, joje galima įžvelgti dokumentikos fragmentų: atskirų veikėjų gestai, tarpusavio santykiai tiesiogiai pakartoja kolektyvinius elgesio modelius. Tokiu būdu trinama riba tarp realybės ir fikcijos, tarp žaidimo ir gyvenimo, paliekamos tik abejonės ir dviprasmybės.

Artūro Railos darbe netikėtai sugretinami du vienas kitam tolimi kontekstai: mašinų konstravimas ir meno kūrinių kaupimas. Menininkas svarsto kultūrines meno funkcijas ir jų atitikimą realiems visuomenės interesams (sugestijuojama ironiška opozicija tarp plačiųjų masių neįsileidžiančio muziejaus ir realaus žmonių saviraiškos poreikio).

Jaano Toomiko darbuose pagrindinė išraiškos priemonė yra žmogaus kūnas. Moderniuoju šamanu pakrikštytas menininkas skatina žiūrovą apmąstyti fizinės ir dvasinės dimensijos ryšį, gyvenimo ir mirties saitus. Kiekvienas iš eksponuotų J. Toomiko darbų – intymus ritualas, kuriuo gilinamasi į savo paties emocijas, baimes, šeimyninius ryšius ir pan. Pavyzdžiui, darbe "Šokis su tėvu" (2003) menininkas, šokdamas ant tėvo kapo, siekia atkurti kontaktą su mirusiuoju; videodarbe "Tėvas ir sūnus" (1998) J. Toomikas nuogas čiuožinėja užšalusiu ežeru pagal jo sūnaus niūniuojamą religinę giesmę. Kūrinyje atsispindi simboliais išreikštos emocijos.

Arturo Żmijewskio fotografijose ir videodarbe išryškinami stereotipai, įtakojantys žmonių santykius šiuolaikinėje visuomenėje, siekiama priversti žiūrovą mesti iššūkį normoms ir tradiciniams parametrams, kuriais remiantis suprantama realybė. "Akis už akį" (1998) veikėjai – nuogi vyrai ir moterys. Vieni jų yra neįgalūs, kiti – "normalūs", jų kūnai tarpusavyje susipynę įvairiomis pozomis. Tai kvietimas įveikti kitoniškumo baimę, "paskolinti" trūkstamą galūnę žmogui, kuris jos neturi, rekonstruoti prarastą fizinį vientisumą. Kartu užfiksuotas žmonių figūras Żmijewskis gretina su graikų ir romėnų skulptūromis, kurios mūsų dienas pasiekė "sužalotos" ir kuriomis paremtas vakarietiškasis grožio kanonas.

Parodos katalogas primena turisto vadovą po naująsias ES šalis. Jame – ne tik informacija apie parodą ir joje dalyvaujančius menininkus, bet ir ES žemėlapyje pažymėtos valstybių teritorijos, naujausi duomenys, įdomūs, naudingi faktai (plotas, gamtiniai ištekliai, gyventojų skaičius, amžių grupės, gimstamumas, etninės grupės, religija, kalbos, valdymo pobūdis, veliavos spalvos ir jų reikšmės, infliacija, nedarbingumas, kiek žmonių naudojasi mobiliaisiais telefonais ir internetu…).

Paroda veiks iki gegužės 1 d.