Tarp mįslių ir įminimų

Nikolausas Lahusenas ir profesorius Jonas Bruveris

Vasarį M.K. Čiurlionio muziejaus kvietimu Lietuvoje lankėsi pianistas iš Vokietijos Nikolausas Lahusenas, nuo 2000 m. ėmęsis įrašyti visus M.K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui. M.K. Čiurlionio namuose Vilniuje vykusiame susitikime pianistas, kalbinamas vakarą vedusio Roko Zubovo, dalijosi mintimis apie Čiurlionio kūrybą. Siūlome skaitytojams šio pokalbio fragmentus.

Kaip atradote Čiurlionio muziką?

Turiu prisipažinti, kad dar prieš keletą metų Čiurlionis man buvo visiškai nepažįstamas. Gal Lenkijoje, Rytų Vokietijoje jis ir buvo žinomas, bet Vakarų Europoje egzistavo siena, atskyrusi nuo mūsų Čiurlionio ir panašių kompozitorių muziką. Kai 1997 ar 1998 m. prodiuseris Eckartas Rahmas Tokijuje pamatė Čiurlionio tapybos darbus ir sužinojo, kad šis tapytojas buvo ir kompozitorius, jam kilo idėja įrašyti jo muziką. Jis kreipėsi į mane, klausdamas, ar nesutikčiau įrašyti visų Čiurlionio kūrinių fortepijonui. Nieko nežinodamas apie autorių, susiradau vieną Čiurlionio fortepijoninių kūrinių leidinį (1997 m., redaguotą Vytauto Landsbergio). Mano pirmoji reakcija į šią muziką buvo sutrikimas ir net susierzinimas. Todėl pasiūliau prodiuseriui visų pirma įrašyti vieną kompaktinę plokštelę ir pasižiūrėti, kas iš to išeis.

O tada atsitiko tai, kas atsitinka kiekvienam pianistui, pasiryžusiam atlikti Čiurlionio muziką – visiškai pasiklydau tarp redakcijų. Ieškodamas daugiau medžiagos, kreipiausi į Sikorskio leidyklą Hamburge, ten atradau Jadvygos Čiurlionytės redakcijas ir pamačiau, kad skiriasi tų pačių kūrinių numeravimas, grupavimas, redakcijos. Visai susipainiojau… Per Goethe’s institutą susiradau prof. Joną Bruverį, o šis man rekomendavo dr. Darių Kučinską. Taip man pasisekė pasiekti žmogų, kuris, regis, šiuo metu yra labiausiai įsigilinęs į Čiurlionio teksto tyrinėjimus, gerai pažįsta visas tuose tekstuose slypinčias problemas. Suradau tinkamiausią pagalbininką. Bet paklausęs Dariaus vieno ar kito specifinio dalyko, dažnai išgirsdavau atsaką, esą galimi įvairūs variantai ir galų gale apsispręsti turiu pats. Būtent tada Čiurlionis mane taip smarkiai užvaldė. Mane domino klausimai, kylantys ir iš jo gyvenimo, ir iš jo asmenybės, ir su kūryba susiję neaiškumai: kodėl šis žmogus paliko tiek daug neužbaigtų kūrinių, kaip galėjo atsitikti, kad jam priklauso ir tokie nepaprastai modernūs, ir labai tradiciški, romantiški kūriniai, visi sukurti per pašėlusiai trumpą laiką – nuo 1898 iki 1909 m. Kaip tas žmogus sugebėjo atlikti tokį neįtikėtiną stilistinį šuolį? Pajutau, kad čia slypi daugybė įdomių mįslių, į kurias panūdau rasti atsakymus…

Ar jau aiškėja visų Čiurlionio fortepijoninių kūrinių įrašo galutinė apimtis? Kelios iš viso bus kompaktinės plokštelės?

Manau, kad bus penkios kompaktinės plokštelės, bet reikia dar galutinai apsispręsti, ką daryti su kai kuriais mažiau svarbiais studijų metų kūriniais bei fugomis, kurios gali būti laikytinos ir fortepijoninėmis, ir vargonų. Gal jiems skirsime papildomą CD. Aš jau įrašiau nemažai ankstyvųjų kūrinių, pasižyminčių labai specifiniu intymiu žavesiu ir patrauklumu. Mano įsitikinimu, CD įrašai turi reprezentuoti visus kompozitoriaus kūrybinius periodus.

Ar dažnai tenka Čiurlionio kūrinius groti ne Lietuvoje ir kokios reakcijos jie susilaukia?

Mano asmeninis patyrimas grojant Čiurlionio kūrinius už Lietuvos ribų pamokė, kad visada būtina klausytojams pristatyti Čiurlionį kaip kūrėją, tapytoją, mąstytoją ir žmogų. Neužtenka tik glaustų biografijos faktų programėlėje, išsamesnė įžanga ir komentarai koncerte visada labai reikalingi…

Grodamas Čiurlionio muziką Voketijoje ar Italijoje, pastebiu dvi labai skirtingas reakcijas į jo muziką (manau, kad taip yra ir Lietuvoje). Visada stengiuosi programą sudėlioti taip, kad į ją patektų ir ankstyvojo, ir vėlyvojo periodo kūriniai, o akcentuoju būtent pastaruosius. Beveik kaskart pajuntu, kad kai kuriems klausytojams labiau patinka ankstyvieji Čiurlionio kūriniai. Jais žavisi tie, kurie mėgsta klausytis gražios ir paprastos muzikos, nenori būti gluminami, nenori per daug galvoti, jiems muzika tarsi šokoladas ar kitoks gardėsis – nusiperki, paragauji, pasidžiaugi ir čia pat gali užmiršti. Tokiems klausytojams labai patinka Čiurlionio valsai, mazurkos, noktiurnai – visos tos mielos Varšuvoje rašytos miniatiūros. Bet yra ir kita klausytojų grupė – labiau besidomintys vėlyvaisiais Čiurlionio kūriniais. Jie neretai po koncertų klausia: "Kaip šių genialių kūrinių autorius galėjo kurti ir anuos niekučius?"

Beje, turiu pripažinti, kad rengiant Čiurlionio muzikos koncertus, kiekvieną kartą reikia rasti agentūrą ar organizatorių, turintį netradicinių paskatų, kuris arba žinotų Čiurlionį, arba domėtųsi netradiciniu repertuaru. Čiurlionio kūrinių programa susidomi nedaugelis. Tiesa, dabar, jau pasirodžius trims Čiurlionio muzikos kompaktinėms plokštelėms ir visoms susilaukus labai palankių kritikos atsiliepimų (plokštelės buvo įvertintos keliais "geriausio mėnesio įrašo" ir panašiais prizais Vokietijoje – R. Z.), agentūros rodo didesnį susidomėjimą Čiurlionio kūriniais.

Kai pirmą kartą prisilietėte prie Čiurlionio muzikos, jau buvote patyręs koncertuojantis pianistas. Kokia buvo Jūsų reakcija į Čiurlionio muziką, kokiam stiliui ar kultūrinei aplinkai būtumėte ją priskyręs?

Iš pradžių negalėjau rasti atsakymo į šį klausimą. Iki šiol man atrodo, kad Čiurlionio muzikos negalima supakuoti į vieną dėžutę, padėti į lentynėlę ir užrašyti pavadinimą, vienareikšmiškai nusakantį muziką. Šiuo atveju nėra vieno atsakymo…

Čiurlionio šaknys, jo kūrybos ištakos – akivaizdžios. Nesunku pastebėti, kad ankstyvoji jo kūryba – tai vėlyvas lietuviškas ir lenkiškas romantizmas, dar labai stipri Chopino mokyklos dvasia. Nemažiau svarbi Čiurlioniui ir vargoninė tradicija. Vėliau, Leipcige, Čiurlionis paniro į polifonijos meno, fugos, kontrapunkto studijas, jo muzikoje labai svarbi tapo polifonija, polifoninė faktūra ir forma… Stebina tai, kad Čiurlionio fugos – tarsi Bacho fugų kopijos, iš tiesų – puikios kopijos. Panašiai atrodytų jei, pavyzdžiui, koks nors tapytojas imtų daryti tikslias Van Gogho paveikslų kopijas. Išstudijavus šias fugas nebekelia nuostabos ir Čiurlionio ankstyvuosiuose homofoniniuose kūriniuose sutinkamas polifoniškumas, čia antrasis balsas ne tik akompanuoja, bet yra lygiavertis pagrindinei melodijai.

Kitas žingsnis stiliaus požiūriu būtų variacijų ciklai "Sefaa esec" ir "BESACAS". Tai bene patys svarbiausi Čiurlionio kūriniai, galėję lemti ypatingą kūrybinio kelio posūkį ir pasaulinę šlovę. Trūko tik tokio mažo žingsnelio iki sistemos, kurią po penkiolikos metų išplėtojo Schönbergas! Šiose variacijose Čiurlionis naudoja visus svarbiausius principus ir elementus, vėliau susistemintus Schönbergo. Tačiau Čiurlionis nepasuko tuo keliu. Nuo tada prasideda svarbiausias kūrybinis etapas. Jo vėlyvieji preliudai – tai dviejų pradų lydinys, vienijantis jau Varšuvos periodu pasireiškusį melodinį talentą ir emocinę raišką su neįtikėtinu formos pojūčiu, atsiskleidžiančiu savarankiškų balsų kombinacijomis, nepaprastai subtiliu ir tiksliu suvokimu, kiek ir kaip susipynusių balsų vienam ar kitam kūriniui reikia. Čia Čiurlionis pasiekė nepaprastą minties ir išraiškos tankumą. Šie kūriniai paskatino mane atlikti Čiurlionio muziką iš natų, juk jo muzikinės partitūros – tarsi paveikslai. Labai retai muzikinis tekstas yra toks "paveiksliškas". Vienintelė į galvą ateinanti paralelė – Bacho muzika, kur balsai susipina tarsi paveikslo linijos.

Pokalbio pradžioje minėjote sumaištį, kurią kelia skirtingi Jadvygos Čiurlionytės ir Vytauto Landsbergio pateikiami Čiurlionio kūrinių grupavimai. Kaip pats sprendžiate šią dilemą, gal galime tikėtis ir Lahuseno redakcijos?

Buvau linkęs remtis Čiurlionytės opusų grupavimu. Man jis atrodo natūralus ir muzikine prasme priimtinas. Dabar, pasirodžius naujajai V. Landsbergio Čiurlionio fortepijoninių kūrinių redakcijai, galima teigti, kad beveik visi svarbiausieji Čiurlionio fortepijoniniai kūriniai pianistams yra prieinami… Svajoju, jog vieną dieną pasirodys ir "švari" paties Čiurlionio fortepijoninių kūrinių redakcija. Į tokį leidinį galima būtų įtraukti tuos kelis kūrinius, kuriuose pats Čiurlionis pažymėjo redakcinius pasiūlymus, o likusius palikti "švarius", kaip palikta Čiurlionio. Tuomet šiandienos pianistai galėtų prisiliesti prie tokio Čiurlionio, kokį mes jį turime, kiekvienas galėtų pradėti dirbti su tekstu visai kitaip, nei esame įpratę. Kitaip nei, pavyzdžiui, su Beethoveno sonatomis ar Brahmso kūriniais, kuriuose yra tiek atsakymų – kiekvienas dinaminis, agoginis, artikuliacinis pažymėjimas, akcentas, sforzando yra tiksliai nurodytas. Čiurlionis staiga atsivertų visiška interpretacine laisve – vien tik natos, be p ir f, allegro appasionato ar kitų nuorodų – kiekvienam pianistui jo palikimas suteiktų puikią galimybę atskleisti savo kūrybines galias, pačiam "sukonstruoti" kūrinį, prieš pasirenkant tempą, dinamiką, artikuliaciją, įsigilinti į kūrinio sąrangą, suvokti jo pasaulį…

Kaip vertinate kitų pianistų Čiurlionio muzikos interpretacijas?

Kai pradėjau domėtis Čiurlionio muzika, pirmoji mane pasiekusi kompaktinė plokštelė buvo "EMI" išleistas Čiurlionio fortepijoninės muzikos įrašas. Jis mane labai nuvylė – manau, kad garsinė įrašo kokybė ir visiškai išderinto fortepijono skambesys tikrai nepadarė Čiurlioniui paslaugos. Vėliau išgirdau dvi Mūzos Rubackytės įrašytas Čiurlionio kompaktines plokšteles – solidžiai pianistiškai skambanti Čiurlionio muzika. Jau apsilankęs Lietuvoje susipažinau su Petro Geniušo, Roko Zubovo, Aleksandros Juozapėnaitės įrašais. Džiugu, kad tai skirtingi įrašai, kad kiekvienas atlikėjas randa savitų atsakymų į šioje muzikoje slypinčius klausimus.

Mano manymu, kiekviena asmenybė, o gal ir kiekviena tauta, turi savo unikalų požiūrį į muziką. Turiu prisipažinti, kad pradėjęs groti Čiurlionį į jį žiūrėjau iš kitokio taško nei dabar ir net neįsivaizduoju, kaip šis požiūris keisis ateityje. Tokie žmonės kaip J. Čiurlionytė ar V. Landsbergis gyveno su Čiurlionio muzika nuo mažens, o aš "gyvenu" dar vos penketą metų. Tad man labai malonu, kai kas nors įvertina mane kaip Čiurlionio interpretatorių. Puikiai suprantu, kad man tenka dirbti labai svarbų darbą… Šis mano darbas yra išskirtinis ir vienatinis, tad jaučiuosi dėkingas likimui, suteikusiam man galimybę jį dirbti… Vertinu ir labai palankias darbo sąlygas: turiu galimybę įrašinėti vienoje geriausių Vokietijos įrašų studijų, groti puikiais instrumentais, dirbti su vienais iš pačių geriausių garso įrašų specialistų, su nuostabiu prodiuseriu Eckartu Rahmu, be jokios abejonės, prisidėjusiu prie pasirodžiusių kompaktinių plokštelių sėkmės. Norint įvertinti šių leidinių kokybę, pakanka žvilgtelėti, pavyzdžiui, į trečiąją plokštelę – prie jos pridėtoje knygelėje yra visos Čiurlionio darytos nuotraukos bei išsamus Dariaus Kučinsko komentaras (tekstas pateikiamas anglų ir vokiečių kalbomis – R. Z.) – sudėtingas muzikologinis tekstas, analizuojantis Čiurlionio kūrybą. Taigi visi, norintys daugiau sužinoti apie Čiurlionį, gali tai padaryti…

Kokią įtaką Jums, kaip pianistui, daro Čiurlionio tapyba?

Meno istorikai lygina Čiurlionį su simbolistais, su kitų to laikmečio meno srovių atstovais. Iš tiesų jo ankstyvuosiuose kūriniuose matyti aiškūs simbolizmo atspindžiai. Jie akivaizdūs kai kuriuose vėlesniuose kūriniuose, pvz., cikle "Zodiako ženklai". Tačiau vėlyvuosiuose kūriniuose, man regis, galime įžvelgti ir svarbių abstraktaus mąstymo aspektų. Mano galva, vėlyvojoje Čiurlionio tapyboje susipynė dvi raiškos – realistinis piešinys ir abstraktus formavimas, du pradai, kaip ir vėlyvojoje muzikinėje kūryboje.

Taigi romantiškuosius šopeniškus muzikos bruožus galima sulyginti su simboline realistine tapyba, o muzikos polinkį į abstraktų polifoniškumą ir idėjų konstruktyvumą – su vėliau tapytų sonatų konstruktyvumu, abstrakčiu viso vaizdo formavimu.

Kalbėjosi ir užrašė Rokas Zubovas