Nacionalinės kultūros teatras

Pakankamai sudėtinga kalbėti apie įvykį, kuriam netinka jokie įprastiniai apibūdinimai. Oficialiai jis buvo įvardytas kaip konferencija, bet tokio renginio rėmai buvo gerokai peržengti. Manau, kad teko dalyvauti pakankamai šiuolaikiškame absurdo teatre, pavadintame "Ar Šiuolaikinio meno centras vykdo nacionalinę kultūros politiką dailės srityje?". Režisieriaus pareigų ėmėsi LDS pirmininkas Vaclovas Krutinis, o LDS nariams, kaip ir įprasta uždarose sistemose, teko pagrindiniai vaidmenys bent jau pirmojoje dalyje. Noras keisti ir analizuoti realią kultūros politikos padėtį turėtų skatinti kultūringas diskusijas ir konsensuso paieškas, bet kaltinančios retorikos nemėginta slėpti net po konferencijos temos formuluote, tad konferencija virto Šiuolaikinio meno centro direktoriaus Kęstučio Kuizino užmėtymu akmenimis – nevengiant asmeninių užgauliojimų, įžeidinėjimų ir neargumentuotų kaltinimų.

Bet grįžkime prie konferencijos scenarijaus. Jis – disciplinuojantis ir aiškiai liudijantis LDS poziciją – nuteisti. Konferenciją (arba teismo procesą) moderavo pats V. Krutinis. Pirmiausia pasisakė LDS pranešėjai (iki 8 min.) Arvydas Každailis, Aleksandras Vozbinas, Giedrius Kazimierėnas,Vytenis Rimkus. Kalbėti buvo pakviesti ir dr. Arvydas Matulionis bei dr. Vytautas Radžvilas, vienas pirmųjų konferencijoje prabilęs apie kultūros politikos nebuvimą Lietuvos valstybėje. Gynybai teko 8 minutės: K. Kuizinui nebebuvo prasmės pristatyti naujas ŠMC iniciatyvas – rengiamą edukacinę programą ir diskusijų klubą bendradarbiaujant su VDA, tarptautinius institucijos ryšius ar meno populiarinimą televizijoje, diskusijų erdves internete etc. Antroji "konferencijos" dalis buvo skirta trumpiems (iki 3 min.) įvairių institucijų (Britų tarybos, VDA, LDM, AICA, Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos, LDS) atstovų pasisakymams, pakalbėjo ir laisvi menininkai bei kritikai, taip pat buvo išklausyti Kultūros ministerijos atstovai. Čia atsirado skirtingų nuomonių ir argumentuotų požiūrių. Trečioje dalyje mėginta priimti iš anksto parengtą ŠMC veiklą triuškinančią rezoliuciją, tačiau procedūra vyko itin nesklandžiai. Nuskambėjo frazė, kad tai farsas. Galutinis balsavimas visgi baigėsi rezoliucijai nepritariančiųjų naudai (nokdaunas LDS pagal jos pačios taisykles).

Vis dėlto – kokios buvo pagrindinės nuomonės ir kokios problemos svarstytos? LDS nariai, pvz., pranešimą skaitęs dr. V. Rimkus, mąsto modernistiniais modeliais, pasigesdami mene dvasingumo kaip didžiausios vertybės, kurios nepropaguoja ŠMC. LDS nariai linkę nevartoti "meno" sąvokos, ją pakeisdami "daile". Pasigirdo pasiūlymų ŠMC pervadinti "Dailės parodų rūmais". Bet tokie bandymai šiandieninėje Lietuvos situacijoje atrodo kaip nesusipratimas. Kaunamasi buvo iš esmės dėl prestižinio ŠMC ekspozicinio ploto, atrodė, kad visa konferencija yra asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, o ne realus noras optimizuoti ŠMC veiklą. Jeigu viskas yra taip blogai, tai kaip ir kodėl ŠMC tapo reprezentatyvia ir tarptautiškai pripažinta institucija?

Iškilus klausimui, kas yra šiuolaikinis menas, aiškumo suteikti bandė meno kritikas Alfonsas Andriuškevičius, sakęs, jog reikia suvokti šiuolaikinio ir dabartinio meno skirtumą: "Dabartinis menas – tas, kuris vyksta dabar; šiuolaikinis – kultūrą pirmyn stumiantis menas". Anot Andriuškevičiaus, pirmą kartą Lietuvos istorijoje menui sinchronizavusis su Vakarų menu, vargu ar verta desinchronizuoti šiuolaikinio meno vyksmą ir "nuo reaktyvinio variklio grįžti prie turbinų". LDS norams turėti išimtinę teisę rengti parodas ŠMC prieštaravo ir Tarpdiscip- lininio meno kūrėjų sąjungos pirmininkas Audrius Novickas bei jos narys Darius Gerasimavičius.

Konferencijoje pasisakė buvusi kultūros ministrė Roma Žakaitienė, LR Seimo Pirmininko pavaduotojas ir kultūros komiteto narys Gintaras Steponavičius, kultūros ministro pavaduotojas Faustas Latėnas. Ministerijos atstovai laikėsi neutralios pozicijos, diplomatiškai teigdami, kad apskritai nelabai aišku, ko siekiama šiuo įsisenėjusiu konfliktu: sunaikinti tai, kas rodoma ŠMC ar pasidalyti erdves (R. Žakaitienė). Pastarasis klausimas visgi atrodė esąs pagrindinis diskusijos objektas. Retoriškai buvo paklausta, ar neišspręstų šios problemos 2007 m. atidaroma Nacionalinė galerija?

Pagrindine konflikto priežastimi buvo įvardyta ne ŠMC vykdoma ar nevykdoma nacionalinės kultūros politika, o LDS negebėjimas veikti laisvosios rinkos sąlygomis. Negebėjimas savarankiškai organizuoti veiklos ir atstovauti sąjungos interesams pasireiškia noru remtis direktyvomis "iš viršaus". Kultūros ministerija turinti suformuoti konkrečias užduotis, kurias privalėtų vykdyti ŠMC (tradicinių parodų – kvadrienalių, trienalių, bienalių – organizavimas, apžvalginių, kasmetinių, jubiliejinių ir Nacionalinių premijų laureatų parodų rengimas), ir atskirą parodinės veiklos programą, skiriant tam lėšų (2.3 ir 3 rezoliucijos punktai ). Šiuolaikinio dailės informacijos centro prie LDM vadovė Lolita Jablonskienė pabrėžė, kad LDS pozicijos ekspertų komisijose, skirstančiose lėšas kultūrai, yra stiprios ir kad ši organizacija dailės srityje turi kur kas daugiau teisių nei kitos. Kadangi fragmentacija šiandieniniame pasaulyje yra neišvengiama, LDS reikalavimas gauti 50 proc. ŠMC erdvių yra nepagrįstas. Retoriškai buvo paklausta: kiek procentų tuomet ŠMC turėtų skirti kitoms kūrybinėms sąjungoms? Jablonskienė pasiūlė LDS atkreipti dėmesį į Latvijos arba Estijos dailininkų sąjungų veiklos patirtį (Latvijos dailininkų sąjungos jėgomis, patiems dailininkams atliekant ekspertų ir projekto organizatorių vaidmenį, buvo įkurtas XX a. antrosios pusės dailės muziejus; Estijoje savirealizacijos problema išspręsta įkūrus Dailės aukcioną). Reikia manyti, kad panašūs veiklos modeliai padėtų išspręsti konfliktinę situaciją.

Kultūringas pokalbis neįvyko: stovyklos išsiskirstė nepakeitusios savo nuomonės. Daugiausia, dėl ko lyg ir pavyko susitarti – kad Lietuvos kultūros politika apskritai nėra struktūruota ir kad didžiausi pokyčiai turėtų vykti būtent šioje srityje.