"Kandys" keliauja

"Vilnos trasa". 2005 m.

"Baltos kandys", tiksliau, šešios dailiosios tekstilės atstovės, vėl išėjo į trasą. Šį kartą šviežiausi jų kūrybos vaisiai buvo eksponuoti "Vartų" galerijos parodoje "Vilnos trasa".

Tai iš tiesų savita trasos, kelionės, savotiško ritualo transformacija, tai kūrybos proceso kelias, vilnos siūlų virsmas meno kūriniu, idėjos, koncepto išraiška daiktiniu pavidalu. "Baltų kandžių" pasirinkta darbo technika – vilnos vėlimas – akivaizdžiai reikalauja ilgo apdorojimo, o šis – idėjų brandumo ir neretai kolektyvinio darbo proceso. Visa tai atsispindi menininkių darbuose. "Baltos kandys" – šiuolaikiška mobili menininkių grupė, prisitaikiusi prie šviesos greičiu lekiančio laiko, atsivėrusių plačių geografinių erdvių naujiems projektams bei idėjoms įgyvendinti. Tai ne piligrimiška, o kolektyvinė kūrybos kelionė, judanti tokiomis "trasomis" kaip laisva kūrybinė sklaida, spontaniški idėjų posūkiai, vidinis bei išorinis dialogas, asociacijų žaismas bei netikėti įvairių kultūrinių reiškinių deriniai.

Jau senovės beduinai (tiksliau, jų moterys), naudoję šią vilnos apdirbimo techniką, tarsi apibrėžė ypatingą ja sukurtų darbų specifiką – laikinumo nuojautą. Tokia nuojauta neapleidžia ir "Baltų kandžių" ekspozicijoje, tarsi tuoj sulėks visos šešios darbų autorės, susivynios iškabintus spalvingus veltinius ir "teps" slides, paruoštas čia pat, salėje. O eksponuojami darbai nėra tiesiog ekspozicija įprastine šio žodžio prasme. Visi kūriniai iškabinti taip, kad sudarytų savotišką kompozicinį ratą – pirmasis ir paskutinis darbas (žiūrint iš eilės) implikuoja lietuvių tautinius motyvus: Lauros Povilionytės "Rūt-y-tyla" (aiškus liaudies dainos motyvas, o pasikartojantys apskritimai bei šachmatinis raštas – aliuzija į uždarą ritmingą dainos kompoziciją) ir Miglės Lebednykaitės "Ąžuolas" (ir siužetas, ir pasirinkta medžio stilizacija – grynai lietuviška). Taigi, nors ir nuolat keliaudamos, "Kandys" plasnoja trispalviais sparneliais, išsaugodamos ir pabrėždamos savo tautinį identitetą, tapusį itin svarbiu masinės globalizacijos eroje.

Kitą "trasos" atkarpą sudaro Justės Jurgelionytės veltinis "Veiksmas" – savotiški žmonių gyvenimo kadrai, jų sudėtingų tarpusavio santykių fragmentai, figūrine kompozicija išvelta šių kadrų išklotinė. Taip pat Rasos Leonavičiūtės "Tvenkinys" – abstrakti subtilių spalvinių dėmių bei linijų žaismo kompozicija.

Toliau – Karolina Kunčinaitė, eksponuojanti figūrinių kompozicijų kūrinius "Ačiū tau" bei "Vėjas". Modiljaniški jos sukurtų herojų veidai, poetiškai įsipynę į abstraktų rausvų atspalvių foną, suteikia darbams ypatingo subtilumo, o gal net švelnios ironijos.

Humoro ir ironijos kupini Julijos Vosyliūtės kūriniai "Mylimi Petro L. šuo ir katinas" bei neatskiriama jų dalis – "Mylimo Petro L. šuns kilimėlis" – suvelti grubiau nei kitų menininkių, juose žaidžiama abstrakčiomis spalvinėmis dėmėmis ir laisvomis asociacijomis (kuriose vis tiek iškyla katino bei šuns figūrų kontūrai).

Visą šią "trasą" vainikuoja Austės Jurgelionytės "Kelionė", kurioje išvelta tarsi momentinė nuotrauka iš kelioninio albumo – akimirkos, laikinumo, tėkmės judesys.

Salės centre nutiesta pagrindinė ekspozicijos "trasa"– rato formos instaliacija, suformuota iš ryškiaspalvių vilnos siūlų gumulų bei tikrų slidžių su tikrais madingais batais. Čia išryškėja specifinis "Baltų kandžių" bruožas – erdvės jutimas. Menininkės visuomet jautriai "įsigyvena" į ekspozicijos erdvę, aprėpia ją pabrėždamos, o ne užgoždamos jos savitumus (pvz., savitas įsiliejimas į "Cafe de Paris" aplinką prieš porą mėnesių). "Vartų" galerijos salės lubose išlipdyta puošni rozetė neliko nepastebėta, kaip tik ji ir tapo projektuojamos "trasos" ašimi, po kuria nusitiesė spalvotas siūlų ratas. Taip subtiliai, moteriškai menininkės ne tik racionaliai išnaudoja pasirinktą erdvę, bet ir papuošia ją neignoruodamos taikomosios tekstilės prigimties ir paskirties.

"Baltos kandys" nuolat ieško dialogų – tiek viena su kita, kiekviena su savimi, tiek su kitais kultūros reiškiniais. Moteriškai koketuoja su populiariąja kultūra (popmenu), kiču ar liaudies menu. Šių dialogų atgarsiai – ryškių spalvų (rožinės, geltonos, žydros, žalios) deriniai, pasirinkti kūrinių motyvai (automobilis, ąžuolas, naminiai gyvūnėliai) ir pan.

Spalvingais, jaukiais kūriniais "Baltos kandys" optimistiškai nuteikia kiekvieną, suvokiantį nuolatinį judėjimo būvį šiuolaikiniame pasaulyje, sužadina laiko reliatyvumo ir amžino judėjimo ciklo refleksijas.

Beje, ekspozicijos salės kampe stovi atremtos slidininko lazdos – tiems, kuriems prireiks pagalbos einant vingiuotu idėjų brandinimo bei kūrybos proceso percepcijos keliu.