Slalomas

"Kabareto" spektaklio akimirka Nuotraukos iš teatro archyvo

Virš įėjimo į Kauno muzikinį teatrą švyti užrašas "Cabaret". Matysime jį ne kartą ir spektaklio metu – gilios, "išrengtos", kabaretiniais akcentais (vėliau jie taps metaforomis) taikliai papildytos juodos scenos gale. Kaip dabar dažnai būna, žiūrovus pasitinka atvira scena. Ne visada ji prasminga, kartais tai tėra senstelėjęs režisūros štampas. Pasiilgsti uždangos – ne specialiai vienam spektakliui sumanytos, o tos "kasdienės", nuolatinės. Kažkodėl būtent ji padeda pajusti, jog esi teatre, deramai nusiteikti. Bet įėjęs į nedidelę teatriškiausią Lietuvos salę ir matydamas scenografės Lauros Luišaitytės kabaretui aranžuotą galingą sceną (ten vis dėlto ji tokia), reginį priimi iš karto. Priimi ir tai, ką jis žada – dvigubą žaidimą praeities epochų stiliais, taigi – retro.

1929–1930 m. sandūros Berlynas, kur bene įspūdingiausiai prasiveržė visų pokario dešimtmečio meno krypčių ir ypač teatro naujovės tebegyvuojant senosioms tradicijoms. Katilas! Tokį jį, pasitelkę amerikietišką anos epochos ir jos apraiškų tada karščiausiame Europos kultūros taške supratimą, perteikė miuziklo "Kabaretas" autoriai – literatai Joe Masteroffas (siužetas, tekstai), Fredas Ebbas (eilės) ir Johnas Kanderis (muzika). Spektaklis sukurtas pagal Christopherio Isherwoodo noveles bei Johnovano Druteno pjesę "Esu kamera" ("I Am a Camera"). Niujorko premjera įvyko 1966 m., o didžiulė spektaklio sėkmė po šešerių metų inspiravo ir garsųjį filmą su Liza Minelli (dainininkės Judy Garland ir kino režisieriaus Vincente Minelli dukra). Tad šiandien "Kabareto" spektaklis tampa dvigubu retro. Nacizmo "pumpurėlius" brandinęs Berlynas tarsi vaiduoklis tiesia ranką sava teatrine estetika gyvenančiam jau visai kitos epochos Brodvėjui.

Tokia pamėkliška ir miuziklo pradžia – į naują kabaretą atvykusius sveikinančio konferansjė kreipinys ir pats neapčiuopiamas, perversiškas dainininko, aktoriaus, šokėjo, mimo vaidinamas personažas. Klaipėdietis Darius Meškauskas jam nepašykšti spalvų, plastikos, nujaučiamo, nors primygtinai nedemonstruojamo demonizmo. Kauniečio Andriaus Kurieniaus (sukūrusio vykusią spektaklio choreografiją, nemenkai prisidėjusio prie plastinės jo raiškos) interpretuojamas Konferansjė yra paprastesnis, "sausesnis", tarsi ir nepretenduojantis į išskirtinę "kabaretinio Mefistofelio" poziciją. Gal taip interpretuoti šį personažą skatina savaip pagrįsti motyvai, bet ar jie įtikina žiūrovą?

Scenos – tos pragaro nišos – gilumoje skamba orkestrėlis, fortepijonas. Diriguoja Julius Geniušas, o specifiniu atlikimo stilingumu rūpinasi jo brolis, pianistas Petras Geniušas. Skambindamas fortepijonu, tarp tų garsų ir tekstų, tarp rodomų istorijų jis – lyg žuvis vandenyje. Muzikos ir teatro akademijos fortepijono specialybės profesorius čia tampa personažu, kokį kitame "Kabarete" kažin ar aptiktum. Aišku, kad nuo Heinricho Manno profesoriaus Unrato jis skiriasi lyg diena nuo nakties.

Režisierius Aidas Giniotis demonstruoja efektingą slalomą tarp įvairių teatro žanrų, kur apstu banalių ir dramatiškų situacijų, aštrių ir lėkštų minčių, tikros elegancijos ir atviro kičo. Visų "Kabareto" bacila apsikrėtusių artistų dėka susikristalizuoja reiklios miuziklo prigimties verta jungtis. Manytina, kad artistų virtuoziškumo lygmuo (Brodvėjuje be itin aukšto ir universalaus profesionalumo tokie spektakliai neįsivaizduojami), žanro interpretavimo pobūdis Europos scenose gali įvairuoti. Bene dažniausiai taip ir yra. Bet ir nutolęs nuo Brodvėjaus "ortodoksijos" miuziklas reikalauja ženklaus aktorių meistriškumo ar bent akivaizdžios jo siekiamybės. Kauno spektaklyje rasime ir viena, ir kita. Meistrai čia teigiamai veikia "esančius pakeliui". Kad tik nelemtai neprasitarčiau…

Gabių teatralų, vengiančių nudailinto schematizmo, įsuktas vyksmo sūkurys pažeria įsimenančių netikėtumų. Vienas jų – jau ginčų sulaukęs didžiulis šlapias, varvantis grindų skuduras, iškylantis tos pragaro nišos centre. Lyg patologija tampančio valymo, švarinimo, dezinfekevimo ir dezinfekavimosi, Säuberung simbolis. Skuduro viduryje sušvyti apskritimas, o jame – visiems laikams taurios priešistorinės prasmės netekusi svastika. Ant laiptų padoriai atrodančių vyrukų septetas užtraukia (pradeda, tarsi nedrąsiai, vienas) svajingai saldžią dainelę apie gilias tėviškės upių vagas, apie jiems priklausantį rytojų. Girdime, kaip nuo skuduro laša vanduo. Antrame veiksme dainelė virsta nacių nuostatas šlovinančiu "himnu", svastikai tarsi medūzai banguojant ant koketiškų kabareto drapiruočių.

Prisimenam filmą. Lyginam? O kur nuo to pabėgsi… Viktorijai Streičai, iš Rygos atviliotai gal Lietuvos teatrų atmosferos (jos vaidinama Sali Londoną keičia į Berlyną), palyginimai nebaisūs. Išvaizda ji pranoksta filme tobulai vaidinusią ir dainavusią Lizą Minelli. Sudėtingą įvairialypį personažą Streiča kuria iš savo individualybės spalvų, lygiai įtaigiai perteikiančių ir kaitraus džiugesio (būdo užsimiršti?) akimirkas, ir finalo daugtaškyje slypinčią tragišką baigtį. Streiča yra "tik" aktorė, bet jos nuostata ir dainavimu kurti vaidmenį išties imponuoja. Kitai to vaidmens atlikėjai, profesionaliai dainininkei Ievai Vaznelytei, muzikiniai epizodai – lyg natūralūs vaidmens atsparos taškai. Ji ir nedainuodama siekia pilnavertės aktorės lygmens. Ir ką? Pro šalį niekur neprašauna. Ji jau aktorė. Graži sėkmė.

Viktorija Streiča (Sali)

Įdomu, kad žavios seniausiu pasaulio verslu besiverčiančios panelės Kost vaidmens irgi imasi Viktorija Streiča – pakaitomis su Rūta Zaikauskaite. Jos veikia skirtingai: Streiča žėri išdailintu rafinuotumu ir humoru, Zaikauskaitės veiksmai tiesmukesni, bet gyvų reakcijų ir juose apstu. Labiausiai atmintyje išliko jos daina spektaklio pabaigai artėjant. Vėl lemtingasis profesorius Unratas, be jo nebūtų vokiečių filmo "Žydrasis angelas" ir garsiosios scenos, kur Marlene Dietrich dainuoja apžergusi kėdę (jei ne "profesorius", tai gal ir jos, kokią dabar prisimename, nebūtų – juk tai buvo jos legendos pradžia). Taigi įsiminė taikliai panaudota "citata" iš epochos ženklu tapusios kino juostos, tad tebūnie ir R. Zaikauskaitei sklandus skrydis nuo tos kėdės.

Kas nulemia, kad vienų vaidmenų detales žiūrovo atmintis lengvai išsaugo, o kitų, neprasčiau sukurtų, nublankina? Ponas Šulcas su panele Šnaider – ir situacijos tuometiniame Berlyne "lakmuso popierėliai", ir duoklė melodramai (nes miuzikle, jei jos pristinga, "kažkas ne taip"). Kartais tokias duokles duoti kebloka, atmintis labiau saugo ankstėlesnius miesčioniškos, saldžios "wie Baumkuchen" meilės vaizdelius prieš melodramai įsisiūbuojant. Spalvingas judėjų tikėjimo berlynietis myli kambarių nuoma besiverčiančią senmergę. Ponas Šulcas spektaklio metu alsuoja ir dainininko Gedimino Maciulevičiaus, ir dramos aktoriaus Vlado Bagdono meistriškumu. Sakytum, lygiaverčiu, bet atmintin labiau įsisunkia V. Bagdono aktoriniai potėpiai (panašiai įsiminė jo bardo dainos, jo puikiai, o kartais visiškai prastai skaityti eilėraščiai). Kažkodėl nepamiršti ir graudžių, nors "blaiviaus proto" padiktuotų pono Šulco sužadėtinės apsisprendimo scenų – čia melodrama liejasi per kraštus. Vienaip tą daro dramos teatre aktorės meną išdailinusi Gražina Balandytė, mažumėlę kitaip – operetės scenoje brendusi Eleonora Kliučiūtė. Kalbėsena, dainavimu, veiksmais.

Iš Amerikos atklydusį rašytoją Klifą į bohemos ir nacių šėlsmo protrūkius labai skirtingai, bet abu savo vaidmens viziją įtaigiai motyvuodami, įveda dainininkas Tomas Ladiga ir dramos artistas Dainius Svobonas. Pirmasis jų tampa iš Pensilvanijos užkampio atsibasčiusiu bernu, "gamtos kūdikiu", išsyk patraukiančiu vėtytos ir mėtytos Sali dėmesį. Jam jokia problema išsisakyti dainuojant, o D. Svobonui šie epizodai jei ne "Achilo kulnas", tai "puskulnis". Jo Klifas neamerikietiškai subtilus, trapus, rafinuotas, Sali širdį (?) kitkuo pavergiantis.

Prie tokio labiau "limpa" jų pažinties pradžioje ir vėliau, išsiskiriant, Sali mestelėta užuomina apie dar vieną delikatų jo prigimties bruožą.

Dainininkas Raimondas Baranauskas, regis, sėkmingai brandina natūralią aktoriaus kalbėseną, taiklius scenos veiksmus.

Taigi – "Willkommen, bienvenue, welcome…" Sveiki atėję pasinerti į dvigubo retro vaizdus ir garsus. Choro merginos puikiausiai tinka šokti "Kit Kat Club" programoje, jos nepretenduoja tapti tikromis "Tiller-Girls", ta iš Amerikos jau anais metais atklydusia virš galvos kojas mėtančių panelių "linija". Šmėkšteli tokia ir seno Alfredo Hitchcocko filmo finale – kažkur trečiame plane, bet bala žino kodėl įsimena labiau negu tuo pat metu mirštantis svarbus personažas. Smagu ir lietuviškai prabilusiame "Kabarete" gaudyti panašias akimirkas.

Atkreipkime dėmesį, kad amerikiečių dvasinio komforto reikme tapusios laimingos atomazgos (Holivudo "sielų inžinierių" nuvestos už banalybės ribų) dažnokai neaptinkamos Brodvėjaus muzikiniuose spektakliuose. Tik ar publika ten išgirsta finaluose nuskambantį raginimą susimąstyti? Abejoju.

Bet ne kitaip veikia ir Kauno spektaklio tragiški akcentai. Ne dėl jų žmonės plūsta į rūmus Miesto sode. Susirėmusi su kataklizmu, pramoga nugali. Ir būtų blogai, jei miuziklo atveju atsitiktų kitaip. Dogma virtęs paradoksas? Gal ir taip.