Nežemiškai apie žemiškus dalykus

"Priesaika Žemynai". Iš ciklo "Lietuvių mitologija". 1999 m.

Jubiliejinėje Alfonso Čepausko grafikos ir skulptūros parodoje "Žemiškos interpretacijos" eksponuojami per pastaruosius penkerius metus sukurti darbai – grafikos ir skulptūros kūriniai. Kelionė į trimačių darinių erdvę prasideda nuo popieriaus paviršiaus, čia gimsta ir vystosi žmogiškoji būtis ir ją papildančios emocijos, jausmai, siekiai, tarpusavio santykiai, ryšiai, taip pat prieštaravimai ir dvilypumas. Dailininko darbuose šie neregimi dariniai įsikūnija į plokštumas, linijas, spalvines dermes, stilizuotas figūras, tarpstančias begalinėje simbolių, architektūrinių ir biomorfinių elementų pilnoje erdvėje. Jungiant tradicines ir šiuolaikines grafikos priemones kuriamas savitas realių ir nerealių pavidalų bei formų pasaulis.

A. Čepausko grafikos darbuose romantizmo, ekspresionizmo, lietuvių liaudies meno elementai susipynę su kubistinėmis tendencijomis. Geometriniu formų apibendrinimu, polinkiu dekonstruoti arba deformuoti realius pavidalus bei apeliacija į gilesnius suvokimo klodus ir žmogiškąsias dramas dailininko darbai artimi 7–8-ojo dešimtmečių Vinco Kisarausko kūrybai. Tačiau A. Čepausko žmonės nepanašūs į architektoniškas ir tvirtai suręstas V. Kisarausko figūras ar, kubistinius pavidalus. Žmogaus figūra, pagrindinis plastinis A. Čepausko kūrinių elementas, – stilizuota, kartais virstanti simboliu ar ženklu, nusakančiu dvasines būsenas, žyminčiu ne tik emocinius išgyvenimus, bet ir pamatinius būties elementus, – sutinkama beveik kiekviename iš parodoje rodomų dailininko darbų. Žmogaus kūnas, jo fragmentai arba šešėliais virtusios figūros, derinamos su kitais ženkliniais ir simboliniais objektais, virsta minėtų būsenų alegorija. Jis įtraukiamas į paslaptingus ritualizuotus veiksmus, kuriais tarsi siekiama atskleisti būties paslaptis, joje tarpstančių subjektų ir objektų ryšį, laiko tėkmę (pvz., "Atomazgos pradžia" iš ciklo "Genovitacijos", 2001). Žmogaus figūra dažnai yra ta ašis, apie kurią išsidėsto kitos kompozicijos dalys, padedančios plėtoti pagrindinį paveikslo motyvą, suteikiančios emocinės gilumos ir paslaptingo vyksmo įspūdį. Kitaip nei kubistų darbuose, kur figūros pasirodo kaip matematinių ar loginių tyrinėjimų rezultatas, A. Čepausko kūriniuose dekonstruojamas ne materialus žmogaus kūnas, o emocinis, dvasinis jo egzistencijos lygmuo, kurį išardžius ir vėl sudėjus iš naujo prieš akis išsiskleidžia daugiasluoksnis žmogiškų būsenų žemėlapis (pvz., ciklas "Gyvenimiškos atodangos", 2002).

"Laukiantis mūzos". 2001 m.

Autorius, žinomas kaip ekslibrisų meistras, knygų grafikos ypatybes perkelia į didesnio formato darbus. Jų plokštumos padalytos į daugelį atskirų erdvių, kur vyksta keli skirtingi veiksmai, spinduliuoja vis kitokios emocijos. Jas (plokštumas) į visumą jungia pasakojimas ir kūrinio rėmai. Šia prasme darbai primena viduramžių ar ankstyvojo Renesanso menininkų kūrinius. Jiems būdingi panašūs anachronizmai – skirtingu metu vykę įvykiai neretai atsidurdavo viename darbe. Tokį pasaulio matymą iliustruoja dešimties estampų ciklas "Karšuvos poringė" (2003) – kompoziciškai sudėtingų kūrinių grupė. Čia į daugelį nedidelių plokštumų suskaidytuose paviršiuose pasirodo praeitį menantys motyvai, legendomis virtusios istorijos, padavimuose įamžinti kovų vaizdai, pagoniškų papročių atributai, iš senovės lietuvių kultūros atėję pasakojimai ir įvaizdžiai. Tačiau istorija šio autoriaus darbuose nenoriai veliasi į diskusijas su žiūrovu. Ji įtaigi, tačiau daugeliu atveju iliustratyvi, tam tikra prasme užsidariusi savo pačios ir kūrinio viduje.

Žmogaus kūnas – ne tik medžiaga grafikos kūriniams, bet ir pagrindinė kamerinių skulptūrų kūrimo priemonė. Aptakių, lakoniškų formų žmonių figūrų iš nugludinto medžio stilizacijos pobūdis artimas grafikos kūriniams. Atskiros jų dalys sujungtos varžtais, viela, metalo plokštėmis. Apibendrinti siluetai iliustruoja įvairias būsenas, įvardijamas tokiais pavadinimais kaip "Mūzos belaukiant" (1999), "Kukli esybė" (2000) etc. Kiekvienos skulptūros raiškai sustiprinti naudojamos ir kitos medžiagos (stiklas, skarda, akmuo). Dailininkui nesvetimas subtilus humoras, saikingas groteskas (pvz., ilga "Poilsiautojos" (2000) figūra "papuošiama" žaismingais veidrodiniais akiniais, "Kukli esybė" – kadaise madinga šukuosena, styrančiu varžtų "ežiuku"..).

Parodoje eksponuojama įvairiapusė A. Čepausko kūryba simboliais ir ženklais sėkmingai vizualizuoja dailininko pradėtą sekti sakmę apie žemiškiausią Žemės būtybę – žmogų.