Tai, kas nepasakyta

Vladimir Birgus. "Barselona". 2002 m.

"Tai, kas nepasakyta" – žymaus čekų fotografo Vladimiro Birguso fotografijų ciklas akivaizdžiai patvirtina vaizdų iškalbingumą ir žodžio, minties trapumą jų atžvilgiu. Pavadinimas tampa tekstine nuoroda į daugiasluoksnes fotografijų istorijas, jose išnyrantys spalvoti miestų vaizdai patyliukais šnabžda kelias pasakas iš karto. Fotografijų kūrimo laikotarpis tai pat labai svarbus. Ankstyviausios iš jų – lozungais apipintos Tarybų Sąjungos laikų. Į subjektyvią dokumentiką menininkas pasinėrė prieš gerus tris dešimtmečius. "Tobuluose" tarybiniuose peizažuose jis atrasdavo saldžios ironijos ir sarkazmo. Realios ir kuriamos tikrovės priešprieša buvo itin aštri. Be abejo, fotografija buvo ta sritis, kurioje ši priešprieša buvo pateikiama tarsi kristalizuota realybė – niekuo nepagražinta, įstrigusi kasdienybės standartų gniaužtuose, sustabarėjusi. Dėmesys pilkai naujų daugiabučių rajonų, tarybinio miesto erdvei buvo naujoji fotografų meka. Tuo metu Lietuvos fotografai, vadinamoji maištininkų karta, pasaulį fotografavo juodą ir baltą, kai kurie jų – rusvų tonų, sąmoningai subraižytais, netvarkingai sudėtais kadrais. Čekas V. Birgusas nykiuose tarybiniuose vaizduose atrado spalvas, aplinkos fragmentus ir iš jų išplaukiančių abstrakcijų žaismą.

V. Birgusas regi tokį kasdienybės pasaulį, kokį piešia vaikai: ryškiaspalvį, kupiną netikėtų formų, linijų ir emocijų. Fotografijų spalvos – tarsi iš ką tik atidarytos dažų tūbelės: grynos ir vaiskios, kvepiančios tirštais aliejiniais dažais. Kraujo raudonumo plytų siena, šalikas, telefono būdelė, geltonas it pienė apsauginis pastato tinklas ir skaisčiai mėlynas dangus, jūra, marškinėliai, kolona... Visos šios ryškiaspalvės kasdienybės dalelės atrastos įvairiausiuose pasaulio kampeliuose: Paryžiuje, Niujorke, Maskvoje, Rovinje, Čikagoje, Barselonoje ir t.t.

Žmonės fotografijose – taip pat saviti, atrasti savaip, "birgusiškai": žmonių veidai perpildytame tramvajuje, skubančios moterys Paryžiaus gatvėse, fiestos Majamio paplūdimiuose ir praeivių šešėliai skersgatviuose. Veiduose – keisti šypsniai, iškreiptos nuostabos, susižavėjimo grimasos, susirūpinę žvilgsniai, judesys.

Kartais V. Birguso fotografijos primena montažus, spalvotus koliažus ar abstrakcijas. "Kaltininkė" – ne tik netikėtu rakursu fotografuojama erdvė, sąmoningai parinkta kompozicija su žmonių figūrų fragmentais, bet ir spalva. Spalvotas fragmentas tampa fotografijos kompozicijos centru, masyvia jos erdvės dalimi. Raudonos grūdėtos Maskvos tunelio sienos plytos fotografijoje "Maskva II" užima beveik visą fotografijos erdvę, gali įžvelgti net smulkius rausvus akmenukus, plyšelius ir skarda apmuštą viršutinį sienos sluoksnį. Beje, raudona siena puikiai išryškina virš jos esantį pilką mažą butelius dėliojančio benamio figūrą. Smulki benamio figūra tampa socialine nuoroda.

V. Birguso fotografijose atsiranda ir tam tikra specifinė socialinė grupė – breikeriai. Fotografijoje "Miami Beach" sugautas aukštyn kojomis besisukančio juodaodžio judesys ir šalia sėdinčių draugų žvilgsniai. Gal autorių sudomino spalvų bei pastato linijų žaismas? Tobulai baltų sienų ir sintetinės mėlynos kolonos santykis? O besisukantis vaikinukas ir jo draugai tėra tamsūs spalvų niuansai baltoje erdvėje? Visgi tokie "niuansai" yra lengvai atpažįstami, todėl fotografijų socialumas neišvengiamas.

V. Birguso fotografijose realus gyvenimas suspindi kaip rasos lašas ant žolės, atrandamas sienų, grindinio faktūrų grožis. Kartais vaizdai tokie ryškūs, neįprasti, kad suabejoji jų realumu. Pavyzdžiui, įprastos pilkos gatvės fone staiga išnyranti masyvi raudona dėmė fotografijoje "Rovini". Pastato, aptraukto milžiniška drobe, fragmentas – tarsi išsišokėlis pilkšvoje gatvėje, jo raudonumas iškart prikausto žvilgsnį. Beje, šioje fotografijoje svarbus ir šešėlių žaismas – joje matome ir paties autoriaus šešėlį. Šešėliai – užuomina jau į kitą erdvę, esančią anoj fotoaparato pusėj, į tą, kurios mes jau nematome. Realumas fotografijoje – dviprasmė kategorija, kartais ji stebina tarsi siurrealistinis filmas. Kartais ima atrodyti, kad čia egzistuoja du pasauliai – vienas kupinas ryškių spalvų, kitas – vien monotoniški pilki kasdienybės vaizdai. Juk fotografijų kuriamos iliuzijos daro pasaulį gražesnį, spalvingesnį. Tos spalvos kartais būna visai čia pat, tereikia jas pamatyti. Kiekvienas kuriame savo pasaulį, kokio norime – šį kartą yra iš ko pasimokyti.