Diuseldorfas: Donaldas Juddas ir Thomasas Schütte

Thomas Schütte darbai "K 21"

Šiaurės Reino-Vestfalijos meno rinkinys (Kunstsammlung Nordrhein-Westfalen) savo XX ir XXI a. menui skirtuose pastatuose "K 20" ir "K 21" šią savaitę rodo dvi kontrastingas skulptorių Donaldo Juddo ir Thomaso Schütte parodas.

Į "K-20" iš Londono "Tate" perkelta pirmoji po Donaldo Juddo mirties 1994 m. sumanyta retrospektyvinė paroda supažindina su vienu svarbiausių XX a. antros pusės amerikiečių dailininku, paveikusiu pasaulinės skulptūros raidą.

Po tarnybos armijoje 1946–1947m. Korėjoje, kur Juddui teko įrenginėti oro uostus, JAV jis studijavo tapybą, piešimą, filosofiją ir meno istoriją. 1959–1965 m. Juddas dirbo dailininku ir kritiku, viešai atstovaujančiu savo meniniams įsitikinimams.

Kūrybos pradžioje jis vengė erdvinio iliuzionizmo ir kompozicijos. Siekdamas vietoj iliuzinės erdvės išgauti realią gelmę, nuo 1961 m. į savo paveikslus jis pradeda įmontuoti trimačius objektus iš plieno, aliuminio, poliruoto vario, žalvario bei plastikinio stiklo. Tarp tapybos ir skulptūros esančius jo paties kūrinius geriausiai apibūdina nuo 1965 m. kolegų darbams autoriaus taikytas "specifinių objektų" terminas. Jau 1962 m. Juddas sukūrė tiesiai ant grindų, be pjedestalo statomą trimatę kompoziciją. Juddo grindų objektai nesistiebia aukštyn, bet ir neguli, svarbus jų status iškilimas. Juddo sieniniai objektai taip pat tarsi atšokę nuo sienos. Aplinkinė erdvė jam – ne fonas, o aktyvi kūrinio dalis. Anot Juddo, "nėra jokios neutralios erdvės, nes erdvė sąmoningai ar nesąmoningai sukuriama". Kūrinio išdėstymas erdvėje, atstumas tarp atskirų elementų ir žiūrėjimo taškas – svarbi jo kūrinių dalis. Nėra atsitiktinių dalykų. Jau 1963 m. Juddas išvysto savo pagrindinę "Boxes" (dėžių) , "Stacks" (kupetų, krūvų) ir "Progressions" (progresijų) koncepciją. Anot paties Juddo, iš žiūrovo jis nereikalauja "daugiau, nei šis gali žinoti". Jo darbai yra tai, kas yra. Jie nepasakoja jokios istorijos ir nieko nevaizduoja. Juddas redukuoja formas, bet daugiasluoksnis santykis tarp spalvos, medžiagos ir erdvės neleidžia jų vadinti vien minimalistiškais. Dabar, po dešimtmečius trukusių minimalizmo variacijų, šie kūriniai atrodo mediatyvūs, kupini paslapties, intelektualaus pokštavimo ir net jutimiški.

Retrospektyva Diuseldorfe labiau nei pavieniai kūriniai, anksčiau matyti įvairiuose muziejuose, leidžia suvokti Juddo koncepcijos vieningumą ir (paradoksas!) apribojimų nė kiek nesumenkintą įvairovę, o kartu skatina žiūrovo susidomėjimą jo architektūros bei baldų projektais, bet juos pamatyti, deja, įmanoma tik jo įkurtame Marfa muziejuje Teksase.

Thomasas Schütte, gimęs Oldenburge 1954 m., studijavęs Diuseldorfe pas Fritzą Schweglerį ir Gerhardą Richterį – vienas labiausiai pripažintų viduriniosios kartos vokiečių menininkų. "K 20" eksponuojama paroda "Kryžiaus žygis" aprėpia jo kūrybą nuo 1998 m. iki šių dienų. Vaizduojamasis, naratyvus jo skulptūrų, architektūros modelių, estampų ir akvarelių pobūdis bei medžiagų ir technologijų įvairovė – tikra radikalaus ir tuo pat metu mediatyvaus Donaldo Juddo minimalizmo priešybė.

Schütte temų, žanrų, technologijų ir medžiagų repertuaras – labai platus. Jis kuria aktus, portretus, figūrines skulptūras ir jų grupes, biustus, indų pavidalo objektus, architektūrinius modelius ir darbus ant popieriaus. Skulptūras jis lieja iš plieno ir bronzos, lipdo ir žiedžia iš molio, architektūros modelius konstruoja iš medžio. Savo idėjas menininkas pirmiausia formuluoja mažo formato eskizuose iš keramikos ar medžio, taip pat ofortuose ir akvarelėse, vėliau virstančiuose monumentaliomis didžiulio formato skulptūromis ir architektūros modeliais. Bet ir didelio formato kūriniuose jis sąmoningai stengiasi išsaugoti mažų darbų "neišbaigtumą". Šis apskaičiuotas, provokuojantis "neišbaigtumas" – vienas būdingiausių Schütte kūrybos bruožų.

Donald Judd. Be pavadinimo. 1972 m.

Moterų aktuose iš bronzos ir plieno šiuolaikinės skulptūros kiek primirštą temą jis traktuoja monumentalią pompastiką paradoksaliai jungdamas su ironija. "Plieninės moterys" tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip klasikinėmis pozomis gulintys trosai. Atidžiau pažvelgus matyti, jog jos sukurtos pasitelkus kompiuterinį modeliavimą. Sunkūs, masyvūs kūnai perteikiami kaip manipuliuojamos, kintančios to paties modelio variacijos. Ironiškas santykis su dailės istorija ir virtualia fantastika būdingas ir milžiniškiems portretiniams biustams iš glazūruotos terakotos, ir iš plieno lietoms groteskiškoms "Didžiųjų dvasių" figūroms. "Prieštaravimai atsiskleidžia ir figūratyviuose darbuose, pvz., Didžiosios dvasios ir moterų skulptūrose, kur lyčių kova tematizuojama ignoruojant proporcijas, perspektyvą ir anatomiją" (Stefanie Jansen).

Panašiu principu vadovaudamasis skulptorius kuria ir savo indų pavidalo objektus iš glazūruotos terakotos. Jo žmogaus ūgio indų grupės dydžiu ir formomis primena urnas, tačiau ryški spalvinga jų glazūra tiktų ir elegantiško dizaino dekorui.

Dar prieštaringesni ir labiau provokuojantys Schütte architektūros modeliai. Nuo 1980 m. skulptorių inspiruoja urbanistinė aplinka, savo modeliuose jis sarkastiškai transformuoja funkcionalius, su kasdieniniais poreikiais ir pramonės vystymusi susijusius pastatus – nuo atominės elektrinės iki benzino kolonėlės. Tai utopiniai modeliai, skatinantys kritišką, asociatyvų mąstymą (vasarnamis teroristams, atominė elektrinė kaip bažnyčia etc).

Schütte, turintis daugybę gerbėjų ir šalininkų, sulaukia ir nepalankios kritikos. Recenzuodamas parodą "Kryžiaus žygis", Heinzas-Norbertas Jockas rašo: "Daugelio Schütte kūrinių architektūros modelių akivaizdoje neretai jaučiamės nejaukiai ir nuobodžiaujame. Pilka, susiraukšlėjusi krūva, kurios viršūnę vainikuoja kryžius, rodo įvažiavimą į tunelį, bet ne išvažiavimą. Juodos dėžės su užrašu "Amusement" prasmės be dailininko komentaro apskritai neįmanoma suprasti. Ironija ir čia nuirkluoja į tuštumą."

Schütte grafika skulptūrų ir modelių fone atrodo kiek monotoniška. Jo ofortai ir akvarelės – ne tik idėjų atsiradimo ir vystymosi proceso eskizai, bet ir savotiškas piešinių dienoraštis, kur greta politinių aktualijų komentarų atsiranda ir užrašų, portretų, net natiurmortų.

Schütte retrospektyvos sėkmę lėmė, be abejo, ir puiki ekspozicija. Įspūdingame ir erdviame "K 21" pastate, įsikūrusiame buvusiuose Šiaurės Reino-Vestfalijos parlamento rūmuose, Schütte paroda eksponuojama apatiniame ir viršutiniame aukštuose. Parteryje įrengtose ekspozicijos salėse – skulptūros, modeliai ir darbai ant popieriaus, o didžiulės figūrinės skulptūros išdėstytos už stiklinio stogo kupolo atsiveriančios miesto panoramos fone.