Meilė atvirkščiai

Brigita Arsobaitė (Katarina) ir Julius Žalakevičius (Petručijus) D. Matvejevo nuotr.

Kuo jau kuo, bet neskoningumu Cezario Graužinio tikrai neapkaltinsi. Kai aplinkui vis dar juokinama ne pačiais subtiliausiais būdais, naujausiame jo spektaklyje Jaunimo teatre humoras drioksteli iš absurdiškos situacijos, nepaprastai taiklaus teksto ir puikios aktorių vaidybos. Visų pirma tai ne tik režisieriaus nuopelnas – "Užsispyrėlės tramdymą" parašė garsusis Shakespeare’as, ypač pastaraisiais metais tapęs komerciškai patikimu scenos bestselerių autoriumi, kuriam paklūsta visi žanrai ir neabejingi bet kokio amžiaus žiūrovai. Kai laimingai sutampa aplinkybės – vertėjo ir režisieriaus intencijos – Shakespeare’o tekstuose randame ne tik nebūtų dalykų, bet ir jį patį išgirstame vis naujai.

Taigi prie premjerinės Jaunimo teatro komedijos "Užsispyrėlės tramdymas" teksto šmaikštumo prisidėjo ir vertėja Tautvyda Marcinkevičiūtė. Šiuolaikiniai pasažai, bravūriškos sentencijos, pakoreguotas kalbos ritmas bus padarę paslaugą režisieriui bei visiems spektaklio kūrėjams, nusprendusiems atsisakyti bet kokio tradiciškumo ar mėginimų grąžinti Shakespeare’ui "šekspyriškumą". Beje, šito atsisakius ir sceną išrengus beveik "nuogai" (scenografė Vilma Masteikienė), XVI a. tekstas ne tik atgijo, bet ir atvėrė savo dramaturginį potencialą – puikiai ir, svarbiausia, išmintingai suregztą intrigą, kurios "pamokos" aktualios bet kokios epochos merginoms ir jaunuoliams, vyrams ir moterims. Situacija ne iš piršto laužta – vyras gali "sutramdyti" moterį tik jos pačios metodais, arba – vyro patiklumas ir atsidavimas proporcingas moters paklusnumui, nes tik jis glosto vyro savimeilę ir atskleidžia jo tikrąjį vyriškumą. Galima sakyti, jog Shakespeare’o įžvalgumas pranoksta visus įmanomus psichologinius ir socialinius tyrimus, nes net nepaisant šiuolaikinių moterų ir vyrų judėjimų, jų santykiuose svarbiausias yra "subtilus" vienas kito papildymas... neprarandant budrumo. Tiesa, režisierius turėjo ir dar vieną sumanymą – nieko netramdyti, t.y. ne tik netramdyti vyriško ir moteriško prado, bet ir artistiškos tiek abiejų lyčių personažų, tiek ir atlikėjų prigimties. Neatsitiktinai pasikeitė pjesės pavadinimas: ne sutramdymas, o tiesiog tramdymas virto žanriniu spektaklio slaptažodžiu, formos ir turinio kodu, stiliaus ir estetikos tikslu. Ne istorijos interpretacija, o veikiau jos anekdotine reinterpretacija sudėliojant visai kitus akcentus.

Be abejo, šįkart aktoriams neprireikė giliamintiškų išgyvenimų, tačiau savo humoro subtilybėmis kiekvienas galėjo pasidalyti iki valios. Tas aktorių siluetus atspindintis aliuminio "kilimėlis" (žinia, nebe tie laikai, kai du aktoriai ir minkštas kilimėlis ženklino teatrą…) ne vieną privertė ir gerokai paplušėti, kad po lakstymo, muštynių, varžytuvių dainuojant ir grojant meilės trelės lietųsi taip pat sklandžiai kaip ir parodijuojami įsimylėjėlių santykiai. Juokauti, o juolab sukurti išties komišką vaidmenį, kol kas ne visiems sekasi vienodai, tačiau jei nebūtų atokvėpio minučių, jei nebūtų su kuo lyginti, tai neišsiskirtų ir "soluojantis" Julius Žalakevičius (Petručijus) arba kartkartėmis jam pritariantis Andrius Bialobžeskis (ypač tada, kai vaidina Petručijaus tarną Džeką).

Petručijaus vaidmuo turi tam tikrų privalumų – protingus vaidinančių būryje kvailį vaidinti visada parankiau. Tačiau šiuo atveju išlošia ir vaidmuo, ir aktorius: visų mulkinamas Petručijus, dėl kraičio sutinkantis vesti bet ką, net ir pačią nesutramdomiausią Katariną, pasirodo esąs... kvailys su "dvigubu dugnu" arba "antru planu". Būtent jis, tai šokuojantis, tai tipenantis, spygaujantis, buratiniškai mosikuojantis rankomis, šviečiantis baltu kostiumu virsta spektaklio centru ir istorijos herojumi. Aktorius bemat užkariauja žiūrovų simpatijas, nes viso spektaklio metu neapleidžia jausmas, jog už absurdiško Petručijaus įvaizdžio – ir ironija, ir parodija, ir nuoširdumas, ir pagaliau vyriškumas. Visai nesvarbu, ar Žalakevičius išties virtuoziškai vaidina, ar dėl to kaltas jo sceninis žavesys, bet kiekviena nekalčiausia jo šypsenelė, garsesnis cyptelėjimas, regis, skleidžia vis kitas intencijas ir provokuoja vis naujam santykiui. Šiuo požiūriu Brigitos Arsobaitės Katarinai tenka ir "konkuruoti" su partneriu, ir neišsiduoti supratus Petručijaus užmačias, tikrinti jas ir toleruoti tol, kol reikės, iki pergalingos pabaigos.

Iš pirmo žvilgsnio "Užsispyrėlės tramdymas" – pasaka suaugusiesiems, sukurta ne rimto, o greičiau vaikiško teatro priemonėmis, su pašėliojimais, pamuzikavimu ir padainavimais. Režisierius irgi linkęs manyti, jog tai – džiaugsmingiausias jo spektaklis, be to, verčiantis aukštyn kojomis nusistovėjusias taisykles ir apskritai gan radikalus mūsų šiandienos teatro kontekste. Radikalumą norėtųsi suprasti savaip (gal kiek kitaip nei režisierius): atmetus vaidybos ir apskritai estetikos principus, kiek anksčiau Graužinio išbandytus su savo grupe "Arabiškoje naktyje" ir "Už geresnį pasaulį" ir įnešusius gaivesnio oro į, deja, jau beveik nusistovėjusią šiuolaikinių pjesių statymo tradiciją, įdomiausi čia – režisūrinės dramaturgijos paradoksai, kuriuos pavadinčiau žaidimu su žiūrovų lūkesčiais manipuliuojant tiek jų gyvenimo, tiek ir kultūros – teatro, muzikos, kino – pažinimu. Kitaip tariant, spektaklis kurtas ne vien naiviam ir visą šią istoriją "už gryną pinigą" priimančiam žiūrovui (nors gal būtent tokių kaip tik ir mažėja), bet tam, kuris muzikoje ir mizanscenose, aktorių elgesio manierose ir intonacijose atpažins kitus ritmus, scenas, herojus ar montažo ypatumus. Nesvarbu, ar jie būdingi roko operos, klasikinės melodramos, vesterno, kovinio filmo kanonams, Kusturicai, Tarantino ar Kitano, ar net jauniems Tamulevičiūtei ir Nekrošiui, visi šie kanonai čia verčiami aukštyn kojom dėl žiūrėjimo ir apsigavimo malonumo. Ir nebe taip svarbu, kas ką sutramdo, kas iš ko tyčiojasi, kas ką aplink pirštą vynioja, svarbiau, kad herojė "nuvainikuojama", o kvailys paverčiamas herojumi, kad tarnas vaikšto ant koturnų, o kunigas groja gitara, kad tam tikru metu vis toje pačioje vietoje staiga "išdygsta" durys (sukeliančios žiūrovams euforiją) ir pačiu netinkamiausiu (o išties pačiu tinkamiausiu) momentu Džekas sudainuoja nakties serenadą. Stilius, herojai, vaidyba, Giedriaus Puskunigio muzika formuoja vieningą visumą, kur viskas turi savo potekstes, "antrą dugną", nuorodas ir asociacijas.

Shakespeare’as neatsitiktinai vadinamas genialiu "rimeikų" meistru – beveik visi jo kūriniai yra kadaise populiarių ir žinomų istorijų pakartojimai. Graužinis irgi kartoja Shakespeare’ą, tačiau šiuolaikinio režisieriaus arsenale – ir šiuolaikinės priemonės pasukti ją nauju kampu. Įspėti, jog kažin kokia užsispyrėlė bus tramdoma, nesunku iš pavadinimo, tačiau numatyti, kokia ir kaip, nepavyksta iki pat spektaklio pabaigos. Vis tikiesi, jog Petručijus pagaliau "atskleis savo kortas", viskas grįš į savo vietas, galbūt net ir spektaklis pasikeis, tačiau pokštų vėrinys tęsiasi tarsi stebuklingai atgaivintoje, jokiomis logikos ar "teatro suaugusiesiems" konvencijomis nesusaistytoje kaukių komedijoje.

Beje, meilės, juolab meilės Shakespeare’ui, aktoriams ir teatrui, čia kur kas daugiau nei kokioje išties verksmingoje dramoje.