Naujoji sirenų realybė

"Ilgas gyvenimas", rež. Alvis Hermanis

Tarptautinio teatro festivalio "Sirenos" užsienio programa baigsis dviem sukrečiančiais spektakliais. Spalio 1 ir 2 d. pamatysime Alvio Hermanio eksperimentą "Ilgas gyvenimas", o festivalio uždarymui spalio 3 d. numatomas vienas skandalingiausių pastarojo meto Europos spektaklių – Krzysztofo Warlikowskio "Apvalytieji".

Milžiniška tikrovės dozė

Latvių spauda prabilo pirmuoju asmeniu ir labai jausmingai. Epitetais, atodūsiais ir net ištiktukais pasišiaušė kritikų tekstai po "Ilgo gyvenimo" premjeros. Apie spektaklio metu patirtus išgyvenimus kalbėta ne mažiau nei apie patį teatrinį įvykį. "Tie seni žmonės žaidžia mūsų jausmais... Kaip virtualus stebėtojas įžengi į komunalinį butą ir tampi jų nuosavybe, dalyvauji paprastame kasdieniame senų žmonių gyvenime, pasineri į jų somnabulišką ritmą", – rašė Renate Balina, interneto svetainės w.w.w.delfi.lv apžvalgininkė.

"Ilgas gyvenimas" iš tiesų pasakoja apie labai senus žmones. Per beveik dvi valandas trunkantį veiksmą neištariamas nė vienas žodis. Negana to, pastatymas neturi jokio literatūrinio pagrindo – vien tik režisieriaus viziją, kuri buvo realizuota pasitelkus asmenines aktorių patirtis. Todėl "Ilgas gyvenimas" – nuo pradžios iki galo originalus autorinis kūrinys. Režisierius ištisus mėnesius muštravo jaunus žmones, kurių amžius neperžengia 30 m., nagrinėjo senų žmonių kūno kalbą, judesius bei elgesį, stebėjo menkiausias smulkmenas mėgindamas perprasti jų elgesio schemas.

Alvis Hermanis šitaip apibūdina savo kūrinį: "Ilgas gyvenimas" kalba apie vieną labai senų pensininkų gyvenimo dieną viename iš Rygos komunalinių butų. Sykį buvęs Latvijos premjeras man prasitarė, kad viena iš pereinamojo laikotarpio į kapitalizmą sąlygų, kurią iškėlė tarptautinės ekonominės institucijos (stebėjusios Rytų Europos ekonomikos pokyčius), numatė, jog neturtingos šalys turi "paaukoti" senyvo amžiaus žmones ir pinigus išleisti ne pensijoms, o investicijoms. Tad visi mano tėvų amžiaus žmonės virto atstumtaisiais. Visuomenė išties juos izoliavo padarydama realybės šou primenančio antropologinio eksperimento dalimi. Tokio šou taisyklės vis dar nenustatytos, tad neaišku, kas iš tikrųjų taps nugalėtoju – tas, kuris mirs pirmas, ar tas, kuris išliks paskutinis. Mūsų pjesė suteikia unikalią galimybę pabūti šio "zoologijos sodo" liudininkais."

Ir nors spektaklis sukėlė emocines audras, pagrindinis jo užtaisas buvo ne egzaltuota, į "katarsių stimuliavimą" nukreipta psichologizuota vaidyba, bet meistriškas judesys. "Ilgo gyvenimo" aktorių atlikimas nelyginant tikslių mašinų. Spektaklio dalyviai atrodo lyg šokėjai, kuriantys senų žmonių kasdienybės choreografiją. "Išgaunama tobula forma – kiekvienas aktorius ne tik kartoja (vaidina) tam tikro vyro (moters) gyvenimą, bet ir atskleidžia jo gyvenimo istoriją, interesus, emocinį pasaulį ir charakterį", – konstatuoja Ieva Zole iš "Forums" laikraščio.

Ir nors improvizacija čia minimali, pasiekiamas pritrekiantis natūralumo ir organiškumo efektas. Nora Ikstena savaitraštyje "Diena" dalijasi beveik ekstremaliais išgyvenimais, patirtais spektaklio metu: "Naktį jie alsuoja savo naktiniu kvėpavimu. Švinta. Kur aš esu? Siauroje horizontalioje Naujojo Rygos teatro erdvėje tikrovės susimaišo. Negaliu jų atskirti ir akimirkai mane apima nerimas. Pašoku, bėgu išėjimo link, tačiau pasirodo, kad tai – įėjimas. Lekiu į juodą drapiruotą sieną. Susijaudinusi moteris aiškina, jog norėdama išeiti turiu pereiti salę. Jums negera? Ne, tai tik nerimo jausmas. Nuo milžiniškos tikrovės dozės. Tie žmonės dvokiančiame, perpildytame komunaliniame bute ištiesė man ranką ir pervilko beviltiška erdve, kuri egzistuoja tarp gyvenimo ir meno. Valandėlę stoviu priešais drapiruotą sieną ir užuolaidą. Vien tik garsai ir triukšmas, atsitiktiniai murmesiai man primena, jog ilgasis gyvenimas tęsiasi. Grįžtu į savo vietą, daina, dainuojama vieno iš jų, paslepia nerimą kažkur tarp juoko ir ašarų. Tamsoje jie alsuoja savo naktiniu kvėpavimu. "Menas – tai snukį į rasą įmerkęs gyvūnas". Toje siauroje horizontalioje salėje jis palytėjo mane savo rasotu snukiu. Pajutau tai, ir nerimas išnyko."

Be abejonės, šis Alvio Hermanio darbas yra ypatingas atvejis viso Europos teatro kontekste. Vos pasirodęs "Ilgas gyvenimas" patraukė prodiuserių ir festivalių rengėjų dėmesį. Šiemet spektaklis jau gastroliavo Vokietijoje ir Italijoje, kur sukėlė audringas reakcijas. Latvių scenos meno reiškinys iškėlė klausimą apie santykį tarp teatrinio teksto ir jo realizavimo. Būtent tai aptaria kritikas Normunds Naumanis ("Diena"): "Viena vertus, spektaklyje yra momentų, kai tyla atrodo nenatūrali (logiškai mąstant, jie juk, po velnių, turi kalbėti!). Kita vertus, gal toks poreikis kyla todėl, kad esame įpratę, jog viskas būtų patiekiama suvirškinta žodine išraiška? Manęs netrikdo teksto nebuvimas. Netgi manau, jog įprasta struktūra šiam spektakliui taptų kliūtimi. "Ilgas gyvenimas" turi būti tai, kas yra – išraiškingas formos eksperimentas Latvijos teatre. Atvirai kalbant, negaliu įsivaizduoti, kuris iš mūsų dramaturgų būtų galėjęs šia tema sukurti pjesę, pajėgią varžytis su tuo, ką sukūrė "Ilgo gyvenimo" kūrėjai."

Žydros meilės gėlės

Sanatorijoje, įrengtoje pagal kankinimo kamerų pavyzdį, Tinkeris daro bandymus su savo aukomis. Jo eksperimentai tokie žiaurūs, kad žiūrovai ima jaustis tarsi atsidūrę daktaro Josefo Mengeles, garsiojo Aušvico nacių koncentracijos stovyklos "mirties angelo", rankose. Tinkeris manipuliuoja emocijomis, luošina aukų kūnus, priversdamas susimąstyti apie savižudybę. Tačiau net ir nevilties bei skausmo akimirkomis aukos nenustoja mylėti, ir tai jas gelbsti nuo visiškos pražūties.

Spektaklyje "Apvalytieji" pasakojama istorija apie Greisę, jauną moterį, kuri netekusi brolio pati nusprendžia juo tapti. Ir pasikeičia lytį. Lenkų režisierius Krzysztofas Warlikowskis pateikia savo versiją, kaip interpretuoti beveik mitinės šiuolaikinės dramos personažės, dramaturgės Sarah’os Kane pjesę.

"Apvalytieji" yra mažų mažiausiai skandalingas reiškinys. Spektaklio plakatas Lenkijoje buvo uždraustas dėl aiškių pedofilinių konotacijų, o pats spektaklis sukėlė ir pasigėrėjimą, ir aršų pasipiktinimą. Pasipylė kalbos apie atvirai demonstruojamą paties režisieriaus seksualinę orientaciją – Warlikowskis atvirai prisipažįsta esąs gėjus. Būtent seksualumo ir tapatybės klausimas, lenkų kūrėjo žodžiais tariant, tapo britų dramaturgės pjesės interpretaciniu raktu: "Sarah Kane dėsto problemas, glaudžiai susijusias su tapatybės klausimu. Ji kalba apie homoseksualumą, kraujomaišą ir aiškiai neapibrėžtą seksualumą. Vargu ar įmanoma, kad jos žodžiai mūsų nepaliestų. Jie užkrečiami, jie nusineša tolyn tuos, kurie prie jų prisiliečia. Privalu išdrįsti vaidinti taip pat nuoširdžiai ir sąžiningai, kaip jos ir parašytos – antraip nėra prasmės imtis jos veikalų. Turi sugebėti išsižadėti savęs, kaip ir ji, kai gąsdinančiai tiesiai kalba apie labai asmeniškus dalykus. Šou skirtas mums visiems, nes kiekvienas žino, kad yra pasmerktas.

Statydamas "Apvalytuosius", aš prievartauju auditoriją... nes leidau, kad gyvenimas prievartautų mane. Sutikau, kad šarvai, kuriuos man suteikė visuomenė, būtų sunaikinti. Nesu tamsoje, tiesiog nesustodamas ieškau. Tačiau neturiu tikslo. Kaip Brookas ar Lupa, mano mokytojai, siekiu peržengti ribas. Noriu išeiti anapus, kadangi jaučiu, jog esu būtybė, nesigėdinti dalytis savimi. Kaip ir Sarah Kane – neslepiu savęs. Man nereikia užuovėjos anapus intelekto."

Tačiau pagrindiniai Lenkijos kritikai būtent šiame spektaklyje įžvelgė demarkacinę liniją, ženklinančią netgi epochinius pasikeitimus. Svarbiausio Lenkijos dienraščio "Gazeta Wyborcza" atstovas, bene įtakingiausias kaimyninės šalies teatralas Romanas Pawlowskis rašė: "Warlikowskio pastatymas yra įvykis, išeinantis už teatro ribų. Jis ne tik Kane pjesėms atvėrė kelią į Lenkijos sceną, bet pakeitė tokių žodžių kaip "prievarta", "meilė", "skausmas" ir "mirtis" vertę. Tai kelionė po modernųjį žmogų, kuris nebegali kontroliuoti savo paties demonų. Tai apvalančios psichoanalizės seansas, po kurio nei teatras, nei gyvenimas nebebus tokie pat."

Paskui po kojomis krito Avinjonas, susižavėjusi prancūzų auditorija ir dar labiau susižavėję prancūzų kritikai, pripažinę "Apvalytuosius" geriausiu užsienio spektakliu Prancūzijoje. "Kiekviena scena yra spazmo istorija. Malonumas ir skausmas, švelnumas ir brutalumas – visą laiką. Nė minutei neapleidžiame trikdančių tapatybės regionų, pradedant apsikeitimu drabužiais ir baigiant apsikeitimu lytimis. Mylėti – reiškia tiesiogine šio žodžio prasme užvaldyti mylimąjį, sako mums spektaklis", – rašė Jeanas-Pierre’as Thibaudat ("Liberation").

"Apvalytųjų" skandalingumas nėra atsitiktinis. Pats režisierius, laikomas vienu įtakingiausių Lenkijoje, dirbęs Peterio Brooko, Krystiano Lupos, Giorgio Strehlerio bei Ingmaro Bergmanno asistentu, ne sykį deklaravo, jog "teatras nėra proga apsivilkti baltus marškinius, pasiimti gražią rankinę ir praleisti malonų vakarą stebint tai, ką ir tikėjaisi išvysti... Svarbu ne efektingai šokiruoti, o skatinti žmones susimąstyti."

Parengė K. S.