Neištikimybė ir kitos naujienos

"Kitų skonio"

Šią savaitę reikėtų praleisti prie televizoriaus, tačiau teks plėšytis tarp "Sirenų", kino premjerų ir minkšto krėslo namuose. Atvirai tariant, mane iš jo išplėšti sunku, kartais prireikia gero vilkiko. Tačiau yra vienas filmas, kurio nevalia praleisti, kad ir kaip viliotų vis didmiestėjančio Vilniaus pramogos. Tai Franciso Fordo Coppolos "Šių dienų apokalipsė. Sugrįžimas" (LNK, 30 d. 22.35). Sprendžiant iš pavadinimo, tai nesutrumpinta filmo versija, pirmąkart parodyta Kanų kino festivalyje prieš kelerius metus. Tačiau man svarbiausia ne tai, o galimybė dar kartą prisiminti šią vasarą Anapilin išėjusį Marloną Brando. Gal Holivude buvo ir geresnių aktorių, bet Brando visada liks vienintelis. Maištininkas, priešybių, abejonių kupinas žmogus ir neįtikėtinu talentu bei vyrišku žavesiu apdovanotas aktorius. Viename interviu "Washington Post" (1989) jis prisipažino: "Aktorystė – vienintelė sritis, kurios pažinimas man nesukėlė pasipriešinimo ir skausmo". Brando dažnai vaidino žmones, kovojančius pačius su savimi, su kitais, besikeičiančius tarsi iš vidaus, o tą vidinę metamorfozę matoma ir akivaizdžia aktorius paverčia, regis, apsieidamas net be menkiausių gestų. Taip atsitiko ir "Šių dienų apokalipsėje", kur Brando suvaidino pulkininką Kurcą. Iš amerikiečių karininko Vietnamo džiunglėse jis virsta jų "valdovu", paslaptingu personažu, atskleidžiančiu tai, ką pats Brando pavadino "parabole apie Vietnamo karo beprotybę".

Azija vis dažniau tampa jaunų europiečių ir amerikiečių piligrimystės tikslu. Tos piligrimystės būna visokios – ką traukia budizmas, ką – narkotikai, ką – neribota laisvė… Danny Boyle’o ("Traukinių žymėjimas") filmo "Paplūdimys" (TV3, 26 d. 20.20) paantraštė skamba "Kelionė prie rojaus ribų". Filmo herojus, kurį suvaidino Leonardo DiCaprio, patenka į Tailandą, į kažkokią nuo pasaulio atskirtą salą, kur gyvena keista komuna, auginanti kanapes. Jai vadovauja Dereko Jarmano filmų aktorės Tildos Swinton vaidinama herojė – gana paslaptinga, žavi manipuliatorė. Atvirai sakant, filmo siužetas ne toks įdomus kaip aktorių ansamblis (dar vaidina Robertas Carlyle’as ir Virginie Ledoyen) ar neįtikėtinai ryškiai Dariuso Khondji nufilmuota egzotiška gamta. Dar vieno begalinio rudens, nepastebimai pereinančio į dar ilgesnę žiemą, pradžioje ne vienam turbūt bus visai malonu pasigrožėti laukinės gamtos vaizdais.

"Paplūdimio" džiunglės visai neprimena Coppolos džiunglių. Ten prasidėjęs karas, regis, tęsiasi iki šiol, bent jau amerikiečių commandos dabar kariauja visur. Williamo Friedkino "Medžioklės sezonas" (LTV, 28 d. 21.10) iš esmės kalba apie tą patį, apie ką ir Coppolos "Šių dienų apokalipsė" – apie karo ir prievartos pėdsakus žmogaus pasąmonėje, kartais nutrinančius bet kokias gėrio ir blogio ribas. Filmo herojus (Benicio Del Toro) – buvęs karys. Po operacijos Bosnijoje jis grįžta į Ameriką ir slapstosi miškuose. Čia jis žudo visus, kas yra užnuodyti prievartos, pavyzdžiui, medžiotojus. Tai superkarys, žinantis visas kovos paslaptis, tad jį sugauti gali tik jo buvęs mokytojas (Tommy Lee Jones). Taip prasideda keistos gaudynės, kurių herojams akivaizdžiai artimesnis gamtos, o ne žmonių pasaulis. Gal jie ir teisūs, bet lemiama dvikova vis tiek neišvengiama.

Woody Allenas yra pasakęs: "Marlonas Brando – geriausiai murmantis pasaulio aktorius". Brando turėjo išlavintą humoro jausmą, tad, manau, neįsižeidė. Apie prancūzų filmus taip pat dažnai sakoma, kad juose aktoriai ne kalba, o kažką murma sau po nosimi. Kartais tai visai malonu, nes pažįstama. 29 d. 23.10 LTV pakartos vieną žaviausių paskutinių metų prancūzų filmų – Agnčs Jaoui "Kitų skonio".

Vienas prancūzų klasikas yra sakęs, kad pragaras – tai kiti. Tačiau filmo herojus, turtingas fabrikantas, ko gero, (jei žinotų) perfrazuotų šią formulę: "Pragaras esi tu pats". Neišsigąskite, tai visai ne siaubo filmas, o kamerinis pasakojimas apie žmones, supančius jus, mane, mūsų pažįstamus, ir apie tai, kas atsitinka, kai susikerta labai nepanašių žmonių keliai. Šiame filme tie žmonės – minėtasis fabrikantas, normalus žmogus (su asmens sargybiniu, dėl rožinės spalvos iš proto einančia kvaila žmona, iki vėmimo jaukiais namais), ir nebe pirmos jaunystės bohemiška aktorė, užsidirbanti pragyvenimui dar ir mokydama fabrikantą anglų kalbos. Režisierė įdėmiai stebi, kas vyksta tarp tų dviejų visiškai nepanašių žmonių. Čia svarbus kiekvienas žvilgsnis, kiekviena reakcija, kiekvienas gestas. Susitikę skirtingi žmonės, gal nė patys nenujausdami, ima keisti vienas kitą. Išlaisvintas vidinis poreikis keistis veda prie netikėtų sprendimų. Žodžiu, viskas kaip gyvenime, tik pateikta be pykčio, pašaipos, elegantiškai prancūziškai, t.y. tolerantiškai. Svarbiausia, kad režisierė visai nesistengia moralizuoti ir nevengia humoro. Todėl filme gali surasti save, pasižiūrėti iš šalies ir net pasijuokti. Tokių filmų, deja, vis mažiau ir mažiau, o susitapantinti su žudikais (bent jau man) gana sunku, nors ir jaučiu neapykantą medžiotojams ir kitokiems gyvūnų skriaudikams.

Beje, "Kitų skonio" – ne vienintelis šia savaitę susitikimas su prancūzų kinu. Du filmai primins ir prancūzų kino žvaigždę Isabelle Adjani: niūrioji Patrice’o Chereau istorinė drama "Karalienė Margo" (LTV, 26 d. 21 val.) ir jaunos talentingos Laeticios Masson "Atgaila" (BTV, 26 d. 22.05), kur Adjani suvaidino dar vieną lemtingą moterį. Neseniai aktorė vėl įsipainiojo į skandalą, viešai apkaltinusi savo draugą, garsų kompozitorių Jeaną Michelį Jarre’ą neištikimybe. Abu pradėjo viešai aiškintis santykius spaudoje, Jarre’o prisipažinimus išspausdino net libertiniškasis dienraštis "Libération". Manau, mums nereikia aiškinti, kuo tai gali baigtis.

Jūsų – Jonas Ūbis